Kaip liūdna ir sudėtinga, jog Tėja su Hane gimė devyniolikto amžiaus pradžios Prūsijoje. Kaip neteisinga, kad mergaitės negalėjo susitikti geresniais laikais ir gyventi laisviau. Kad tada sėdusios į antisanitarinį laivą, plukdantį į Australiją pusmetį, dabar joje būtų atsidūrusios per kelias valandas. Neriu į „kas būtų, jeigu būtų“ vandenis ne šiaip sau. Pamilau Tėją su Hane, pamilau taip, kaip jų bendruomenė mylėjo dievą, ar kaip jų šeimos mylėjo savo žemę, kurią teko palikti.
Skaitydama šią knygą aš prasmegau: pradžioje pačioje istorijoje, nes žmonių papročiai ir gyvenimo būdas vertė gūžčioti pečiais, aikčioti ir piktintis. Ir tada įklimpau tekste. Sodriame, tirštame, pilname įspūdingų aprašymų, kalbos figūrų, metaforų ir simbolių. Tai, ko nepadarė Kent, rašydama šį romaną, atliko Gailiūtė-Bernotienė – nušlifavo jau ir taip tobulą deimantą iki akinančio blizgesio. Čia galima sutikti ir senesnį žodį, kurį retai kur nugirsi, ir įdomesnę kaitymo formą. Ir tai yra nuostabu – priminimas apie tai, kaip kalba kinta, evoliucionuoja su mumis ir ką mes pametame pakeliui, keičiantis pasauliui…
Ir vis tik knyga yra apie meilę. Čia to nenuslėpsi, apie meilę artimai sielai, apie motinos meilę vaikui. Apie broliškus ir seseriškus ryšius. Akimirką kitą net prisiminiau „Hamnetą“ – čia kelis kartus širdį aštriais nagais drėkstelėjo labai panašiai. Bet dar kilo ir kita mintis – uždara, gana konservatyvi bendruomenė. Devynioliktas amžius. Dvi labai jaunos merginos. Ir iš kur toji drąsa mylėti? Iš kur tas gėbėjimas neimti blūsti, kad kažkas čia ne taip, tarsi visuomenėje nebūtų stereotipų ir spaudimo? O kur dar Hanės motinos medžiagos rietimai jos vestuvėms, kuriuos ji sugebėjo įsiboginti į laivą. Viskas tarsi aišku, aplinka siunčia jau gana nesubtilius ženklus apie ateitį, tačiau merginos supranta – toks ryšys ir atsidavimas neatsiranda iš niekur.
Knygos viduryje įvyksta keli dalykai, kurie sumaišo kortas. Knyga tampa šiek tiek magiška – tą sakau kone tiesiogine to žodžio prasme.
Antrojoje knygos pusėje ima dėtis keisti dalykai, reiškiniai, tačiau matant slepiamas „burtų“ knygas nuo pat pradžių, negali stebėtis, kai kažkas pakrypsta ne tokia linkme, kokios tikėjaisi.
Tai yra knyga – kelionė. Ne tik iš Europos į Australiją, bet ir atkarpa, kurioje eilinį kartą galima pasitikrinti savo žmogiškumo lygį. Knyga, kurioje tiek daug visko, jog paskui paieškos laukelyje vedi „Prūsija“ ir bandai rasti kuo daugiau informacijos; visko tiek, kad dūsti nuo ašarų, kone skęsti jose; visko tiek, ir taip gražiai pateikta, kad skaitant užmiršti tikrai viską aplink save. Vis tik tai Tėjos ir Hanės kelionė, kurios tikslas – buvimas kartu, tas sielų susijungimas ir viena kitos pasirinkimas. Ir atsidavimas. Nes be tokio merginų atsidavimo šios istorijos nebūtų.
