Skaičiau ir visą laiką galvoje sukosi dvi knygos: „Skaitmeninė tvirtovė“ ir „Meteoritas“. Jos skaitytos dar mokyklos laikais, bet tada jas skaitė visi – rašytojas pasigavo arkliuką ir visai puikiai ties tuo dirbo. Tad pasiėmus į rankas „Ledą“ gavau ne tai, ko tikėjaus. Ar čia daug lavonų? O taip. Tik ne krauju paplūdusių, o šįkart į varveklius virtusių.
Knyga pasakoja apie ekspediciją Šiaurės ašigalyje, į kurią išsiruošia buvusi profesionali karė, snaiperė Ana ir senas šeimos draugas mokslininkas Danielis. Įsikūrus, sakykime, sąlyginiai ramiame pasaulio krašte ledynus supurto drebėjimas. Ne žemės drebėjimas, o didžiulė tragedija – Ana su kolega randa keliolika į ledą sustingusių, pašautų, nudurtų ar tiesiog nuo šalčio mirusių kinų. Ima atrodyti, kad mokslininkas ir karė pakliuvo į veiksmo filmą be išeities. Tačiau ką iš tiesų tie kinai čia veikė?
Labai daug veiksmo. Ko jau ko, o jo čia netrūko, posūkis po posūkio. Plyti ledynai, sniegas, pūgos, viskas sukasi ratu, tačiau įvykis po įvykio neleido nuobodžiauti. Matyt, ne šiaip sau knygą rašė scenaristas – tas jaučiasi. Skaitai ir gali matyti, kaip viskas atrodytų ekrane. Kone kiekvienas skyrelis pasibaigia su klaustuku ar neužsibaigusia scena. Juk panašiai ir filmuose, kuomet žiūrovui įtempčiausioje vietoje perjungiama kita siužetinė linija ar… reklama. Bet tai šiuo atveju neerzino, o kaip tik kelė dar daugiau įtampos.
Man vis tik labiausiai patiko romano linija apie Anos praeitį ir jos misijas Sirijoje, jos meilę darbui, kovai, vyrui, kurio likimas neaiškus iki pat pabaigos, nors galime numanyti, kas nutiko. Skaitydama vis laukdavau šių Sirijos įterpinių, manau, kad jie pridėjo daug vertės prie šio trilerio, o be to, padėjo daug geriau atskleisti Anos personažą.
Bet vis tik kodėl šio trilerio nebėgu labai stipriai girti ir vertinti pačiais aukščiausiais įvertinimais? Nes per painu. Per daug visko, ko mano akimis žiūrint – nereikėjo. Pačioje knygoje – vos keli veikėjai, tačiau pabaigoje į ledynus jų sugūža gyva galybė, kai kurių reikšmė ir prasme taip ir lieka neaiški. Skaitau apie Joną ir Martyną ir Antaną, neskiriu jų vieno nuo kito, ir išvis, kodėl jie čia?
Toks įspūdis susidarė knygos pabaigoje, kai teko versti puslapius atgal, kad atkapstyčiau kas ir kaip.
O šiaip, įdomu. Fainai sukaltas, greitas. Ir eilinį kartą prie visko nagus prikišę rusai.
