Romane pasakojama apie kelių skirtingų žmonių likimus, o veiksmas vyksta mažoje Tokijo kavinukėje. Tačiau kavinė – ypatinga. Joje apsilankęs gali atsisėsti ant specialios kėdės ir nukeliauti laiku. Taisyklių, kaip visuomet, keliaujant laiku, yra daugiau nei viena, o veikėjų priežastys skirtingos. Senukas nori perduoti žmonai laišką, jauna mergina siekia susitaikyti su ją palikusiu vaikinu, kita moteris, kavinės darbuotoja, nori keliauti į ateitį ir įsitikinti, kad jos dukrai viskas gerai… Kiekvieno iš jų priežastys ir motyvai svarbūs, tačiau kelionė laiku dažnam jų per trumpa – trunka tol, kol neatšalo kava...
Keisti mes vis tik esame padarai. Socialūs. Turime liežuvius, smegenis, viską tereikia sujungti ir laiku pasakyti dalykus. Nelaukti, kol kažkas išeina, kol mus palieka, kol nutiks nelaimė. Ir vis tiek gyvename baimėje, dažnas iš mūsų net nesuvokiame, koks laikinas yra gyvenimas. Ir kaip stipriai kartais švaistome savo ir kitų laiką.
Mane visada stebino šis fenomenas, kai nori – bet nesakai, nedarai, neprašai. Ir pati elgiuosi taip pat, nes kartu su tais norais dažnu atveju atsivelka nerimas, baimė būti atstumtam, nesuprastam. O kartais juk bijome ir prisileisti kitus. Ir dažnai – be reikalo.
Jūs net neįsivaizduojate, kas nutiko su šia knyga. Ji man į rankas pateko būtent tada, kada man labiausiai jos reikėjo. Dažnai tą sakau, džiaugdamasi, kad knygą lengvai perskaitau, tačiau šįkart viskas kitaip. Šįkart visos istorijos užvirė mano smegenyse taip, kad net garas rūko. Perskaičiusi negalėjau susikaupti ir ramiai užmigti, nes galvoje vedėsi paralelės su savu gyvenimu, su pasirinkimais, sprendimais ir žingsniais, kuriuos baisu žengti. Dabar baimė apmažo (žengus mažulytį žingsniuką ir negavus per galvą), liko tik palengvėjimas. Ir ši knyga yra apie tai – apie išnaudotas ir praleistas progas. Apie tai, ką darytum, jei galėtum grįžti laiku ir pasakyti, padaryti, pakeisti.
Pagrindinė kelionių laiku taisyklė – negali pakeisti praeities įvykių. Bet kaip dažnai kuris iš mūsų susimąstome, kad nors praeities nepakeisi, bet ateitis juk mūsų rankose…
Labai graži knyga. Sušildė, privertė šypsotis, svajoti, mąstyti. Užvertus apėmė tokia nostalgiška nuotaika, prisiminiau daug man brangių žmonių ir gražių akimirkų. Ir vis dar mąstau, ar pati ryžčiausi tokiai kelionei. Gal vis tik geriau kalbėti dabar, nei laukti magijos, kuri galimai niekada gyvenime ir nepasirodys. Arba galima tiesiog susikurti ją patiems.
