Čia yra viena iš tų tikrai prancūziškai prancūziškų istorijų. Vietomis šlykšti, vietomis vulgari ir gana neskani, tačiau knygos nuogumas paperka. Sukuria stipraus, įtaigaus rašymo stiliaus įspūdį ir pagaulumą. Ar to šlykštumo reikia? Ar tas mėsinėjimas pagerina istoriją - ko gero būtų geras klausimas diskusijai ar knygų klubui. Bet gal tuo prancūzų kultūra ir literatūra iš išsiskiria minioje. Kai šūdas pavadinamas šūdu, o autorius nieko į vatą nevynioja.
Knygos struktūra - lyg maži, padriki, aštriais dantukais atplėšti skyreliai, ir lygiai tokius pat fragmentus skaito pagrindinis knygos herojus - Gilenas Vinjolis. Vienišas vyras dirba popieriaus perdirbimo fabrike, kur dideliu monstrišku smulkinimo aparatu naikina knygas. Kartais vyrui pavyksta išsaugoti pavienius lapus, kuriuos jis skaito traukinyje balsu. Pakeleiviai klausosi, žavisi, šiurpsta; galiausiai atsiranda ir nuolatinių Gileno klausytojų. O tada vieną dieną vyro gyvenimas pasikeičia. Jis randa jaunos moters atmintinuką ir dienoraštį jame, kuris tampa populiarus ir tarp traukinio klausytojų, tiek pavergia ir paties Gileno širdį ir mintis.
Skaitant šį romaną manęs vis neapleido mintys apie Bradbury distopiją. Suprantu, kad pasaulis taip surėdytas, kad vartotojams yra pagaminama visko per daug, ir jog kažkas su tuo perviršiu turi būti nuveikiama. Tačiau knygų naikinimas man atrodo žiauru, knygų man gaila. Tačiau taip kalba ir jaučia mano sentimentalioji, emocionalioji pusė, kuri nelaksto knygų kampukų, nebrauko teksto tušinuku ir barasi ant bet kurio, kuris drįsta ant knygos pastatyti arbatos puodelį. Tad Gileno bandymas išsaugoti bent jau kai kuriuos puslapius negali nežavėti. Ir tie skaitymai traukinyje. Mielai pati važinėčiausi su tokiu skaitovu.
Bet nebūčiau visiškai nuoširdi, jei pasakyčiau, kad knyga visiškai pavergė ar sužavėjo. Tos dalys, kurios man atrodė įdomios - pasirodė mažumėlę neišpildytos, o anos, vulgariosios, deja… buvo kiek per stipriai išreikštos. Tačiau net neabejoju, kad knyga patiks tiems, kas kartais privalo suvartoti kažką prancūziško. Ir tikrai nekalbu apie kruasanus.
Leidyklos dovana.
