Turiu silpnybę pompastiškoms šeimos dramoms. Knygoms, kuriose pasakojama motinų ir dukrų santykiai, santuokiniai pasirinkimai, žaidimai jausmais ir emocijomis. Ir kiekvienąsyk mintyse svarelius dėlioju ant lėkštelių - elgčiausi vienaip, ne, vis tik kitaip. O atsidūrus veikėjų vietoje juk lygiai taip pat svyruočiau, lygiai taip elgčiausi, arba gal priešingai, bet klaidos liktų. Jos vis viena lieka, nes taip mes mokomės. Klaidos nukreipia sprendimų link, ir daug malonesnis jausmas ištinka, jei tai įvyksta anksčiau, nei vėliau.
Vieną rytą penkiasdešimties metų Elė suvokia turinti priimti sprendimą: likti su ją mylinčiu vyru, ar pasirinkti viso gyvenimo meilę, gerą draugą Džoną, su kuriuo vakar patyliukais ištykinę laukan peržengė ribą ir pirmąsyk pasimylėjo. Elė keliauja mintimis nuo savo vaikystės, tais keliais veda ir mus. Ir nors viskas apgalvojama iki smulkmenų, sprendimas nuo to tikrai nepalengvėja.
Knygos idėja labai gera. Didelė meilė, sudėtingi praeities įvykiai, daug nesusipratimų, skausmo, bet kartu ir nemažai jaukių prisiminimų. Tačiau kodėl kone visos knygos metu aš jaučiausi taip, lyg autorė norėtų vis šokiruoti? Jei ne prievarta, tai žmogaus teisių problemos, jei ne savigrauža, tai kitų smerkimas. Vis mąstau ir mąstau apie šį romaną, ir man taip norėjosi, kad tie sluoksniai būtų lupami kiek kitaip. Ar tai, kas nutiko Elei, o kartu ir Džonui buvo baisu? Be abejo. Ar motina, spjaunanti į savo dukrą ir pasirenkanti kuilius vyrus yra baisiau? Žinoma. Aš gana kategoriška šiuo klausimu. Ne visoms moterims lemta būti motinomis, nors ir yra biologiškai tam sutvertos.
Kita mintis - koks panašumas į “Ten, kur gieda vėžiai”, “Visos Alisos Hart gėlės”, “Mes pradedame nuo pabaigos” - kažkuo, o gal ir tiesiog po nuotrupą kitą, bet Elės istorija priminė man visas šias knygas. Apleisti vaikai, gamta, visų tų problemų atspindys jau suaugus. Arba tiksliau, kas būna, kai per gyvenimą nusitempiame vaikystėje dovanų gautas traumas.
Ir visas knygos grožis, tame, kaip ji sudėliota ir parašyta. Vos pradėjus net suglumau akimirkai - o, pasirodo čia nebus skriejimas puslapiais. Ir nebuvo.
Autorė mums padovanojo nuostabią patirtį, lėtą kelionę, lyg iš tiesų būtų uždegta parą deganti žvakė, kurios kraštu teka vaškas, o jai užgesus, Elei teks pasirinkti: saugumas, ar aistra?
