OLIVIJA KITERIDŽ - Elizabeth Strout

Olivija Kiteridž - griežta, gana bauginanti į pensiją išėjusi Krosbio miestelio mokytoja, gyvena su savo buvusiu vaistininku vyru Henriu. Juos paliko sūnus, išvykęs į kitą žemyno galą, ir jie teturi vienas kitą. Olivija vis tik nemėgsta sėdėti sudėjusi rankas, ji nuolat eina, lenda, dalyvauja, visus kritikuoja, pašiepia, apkalba ir bando pritapti, kas kartais gali būti sunkiai suderinama. Tačiau kaip bebūtų keista, gerai visų pažįstama ir žinoma moteris - be galo vieniša ir sunkiai geba su tuo tvarkytis.

Kažkada buvau pradėjusi skaityti, atidėjau į šoną, nes nelipo. Ir vis laukiau tinkamo meto, kad ją paimti į rankas, tačiau ar intuicija, aš šeštas jausmas nuolat atbaidydavo. Ir nežinau nežinau, tikriausiai vėl eilinį kartą įsitikinau, kad tos fragmentiškos, iš detalių sulipdytos istorijos yra ne man. Labai patikęs rašymo stilius su kiekvienu skyriumi ėmė varginti, o tai, kaip rašytoja vis neatskleisdavo kortų iki galo, pradėjo trukdyti mėgautis istorija. Vienas skyrius apie Joną, kitas apie Antaną, Olivija tik prašmėžuoja kieno nors pokalbyje ar prisiminimuose, labai retais atvejais papasakojama kažkas daugiau apie ją ir jos vyrą. O tada vėl peršokama prie bet kurio kito miestelio gyventojo. Ir tada ima trūkti konteksto, paaiškinimų, ryšių.

Vis tik, kad ir kaip kliuvo tas fragmentiškumas, kad ir kaip vargino knyga, supratau, kad ją perskaitysiu. Juk čia nuolat įvykdavo kažkas, kas suvirpindavo širdį. Kažkas, kas priversdavo šypsotis. O kur dar Olivijos sarkazmas! Vien tik jis šioje knygoje buvo tarsi atskiras veikėjas ir gyveno savo gyvenimą. O kas mane pažįsta, žino, kad sarkazmas man yra artimas reiškinys.

O baisiausia įvyko knygos pabaigoje, kai suvokiau, kodėl mane taip erzina Olivija, pati knyga, betvarkė joje ir veikėjų gyvenime: nes viskas šiame romane, o ypač Olivija, priminė man… mane. Aš esu iš tų, kurie susierzina dėl kitų žmonių poelgių (nors puikiai suprantu, kad nesu už juos atsakinga), mėgstu pakritikuoti ar patraukti per dantį, ir kartais gana per stipriai laikausi įsikibusi tam tikrų įsitikinimų.

Tad štai kodėl Olivija mane taip erzina, ir, po perkūnais, garantuoju, dėl mūsų panašumo gyvenime draugėmis netaptume, arba nuolat lenktyniautume, kuri viena kitą iš kantrybės išves greičiau.

Tikrai romano nekraučiau į tų lengvųjų lentyną, nes ir pasukti galvą teks, ir su skaudžiomis socialinėmis problemomis susidurti. Ir dar vienatvė, toks bendras vardiklis daugumai veikėjų šioje knygoje. Jos čia daug, ir dėl jos tik dar labiau skauda.