Mitologijos ar kitų visiems gerai žinomų istorijų perpasakojimai dažnai yra gana laisvai rašomi. Autoriai pasistengia senas, laiko patikrintas istorijas pateikti kuo patraukliau, perrašyti jas taip, kad taptų aktualios šiandienos skaitytojui. Tačiau kuo toliau, tuo labiau įsikinu, kad mitologijoje, folklore, istorijoje visada bus blysknis kitas to, kas nuolat kartojasi laiko ašyje. Karai, marai, ligos, dramos. Ir nors Herakleitas kadaise sakė, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi, bet ar tikrai? Matant kai kuriuos įvykius, drįsčiau gana drąsiai ir aršiai ginčytis.
Graikai miestus siaubia, pasiima viską, ką gali panešti ar nusivilkti, išžudo, ką sugeba ir dar sudegina ištisas gyvenvietes. Karalienė Briseidė – viena iš Trojos karo metu pagrobtų moterų. Jos teisėtu savininku tampa Achilas – karžygys, herojus, karo vadas ir daugumos vyrų autoritetas. Tačiau kaip moterims išgyventi tokiame baisiame vyrų, intrigų ir baimės valdomame pasaulyje? Kaip joms išlikti gyvoms, ir visų svarbiausia – kaip išlikti savimi, kai iš tavęs atimama absoliučiai viskas?
„Didysis Achilas. Šaunusis Achilas, spindintis Achilas, dievui prilygstąs Achilas… Kiek tų epitetų. Mes niekada šitaip jo nevadindavome; mes jį vadinome skerdiku.“
Taip prasideda romanas. Ir tada imi suprasti, kad tai nebus romantiška „Achilo giesmės“ versija. Nors ana knyga, neslėpsiu, man patiko labai. Patiko tiek tai, kaip ji parašyta, tiek LGBT+ vingrybės, tiek Achilo ir Patroklo dvasinis ryšys. O štai „Mergelių tyloje“ Achilas jau tiesiog paprastas vyras, kuriam rūpi parodyti galią, kuriam rūpi pažeminti, paniekinti, pasirodyti stipresniu ir galingesniu už visus kitus. Ir mistifikavimo čia mažiau, viskas tiesiog amžina, nesibaigianti kova, karas, kova už kažką, neaišku ką… bet kova nesiliauja.
„Nugalėtieji nugrimzta istorijoje ir pranyksta, o kartu žūva ir jų pasakojimai.“⠀
Daug įdomių temų, o temos nesvietiškai aktualios, artimi siužeto vingiai, kai atrodytų, skaitai mito perpasakojimą, o akyse kyla vaizdai iš Ukrainos, imi galvoti apie moteris ten, kurias lygiai taip pat pasiskirsto kaip grobį ir daro su jomis ką nori.
Negali nemąstyti apie tai, kai viskas taip arti. O kai imi mąstyti, mintyse kažkiek ir pasiklysti, nes imi sieti dalykus, tarp kurių logiško ryšio gal ir mažoka. Tačiau visi gyvename tragedijų ir skausmo fone, tad kažką malšinti ar apsimesti kad yra kitaip, kažin ar yra daug prasmės.
Tokie romanai plečia akiratį, su kiekvienu siužeto vingiu sužinai vis daugiau, užsimanai ir mitų pasiskaitinėti, ir Achilą kiek mažiau romantizuoji. O romanas stiprus; ir gražiai parašytas, ir puikiai išverstas. Man patinka kokybiška literatūra, o ši knyga įkrenta būtent į tokį stalčiuką ir ją pasiliksiu namų bibliotekoje. Toms dienoms, kai norėsis paburbėti apie moterų teises, apie kreivus istorijos vingius ar socialinę evoliuciją. Tik bijau, kad ir vėl skaitydama brisiu į tą pačią upę. O kažkas sakė, kad neįmanoma. Ech...
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
www.instagram.com/gretabrigita.lt
