Visuomet buvau tos nuomonės, jog nei vienas iš mūsų negimėme tam, kad kentėtume. Nenumanau, kas nulemia vieno ar kito žmogaus likimą (kiekvienas renkamės, kuo tikėti), tačiau dažnai susimąstau, kad kai kurių žmonių gyvenimai yra nenusakomai sunkūs. Gerokai sunkesni, nei kitų. O suvis labiausiai sunku būna susiprasti tuomet, kai ta našta yra užkraunama kūdikiams ar tiesiog labai jauniems žmonėms. Jeigu čia karmos darbas, tai toks jausmas, kad kai kuriems likimo pokštus dalina kažko pavartojusi, kitaip negaliu to suprasti.
Suleika – artimųjų vadinama Susu – vos mokslus pabaigusi mergina, kuri įsimyli, susikrauna daiktus ir išvyksta į Paryžių. Jau atrodytų galėtų gyventi smagų gyvenimą, dirbti karo žurnalistės darbą, rašyti straipsnius, kovoti už gėrį pasaulyje, tačiau jaunos moters sveikata su kiekviena diena vis labiau silpsta. Grįžus namo į Valstijas – negailestina leukemijos diagnozė, vos 35% šansas išgyventi ir mėnesių mėnesiai gydymo, chemijos, transplantacijų, operacijų ir kovos.
Įdomiausia šios knygos dalis ne toji, kai buvo ieškoma problemų. Ne gydymo metai. O tie pamąstymai, kurie atsirado po visko. Klausimai, kuriuos Susu kėlė sau ir kitiems: kaip gyventi toliau? O kas po to? Kai grįžti į save tokią, kokia buvau prieš diagnozę? Visi šie vidiniai dialogai suteikė memuarams daug gylio, supratimo, kad pasveikti reikia ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Žavėjo Susu noras aplankyti jai rašiusius žmones ir tai, kaip ji ryžosi pati priimti sprendimus, rizikavo, tačiau nusprendė gyventi toliau. Maždaug „Še tau, karma, atėmei iš manęs tiek, bet šito jau neatiduosiu“. Ir skaitydama norėjau, kad daugiau būtų buvę apie kelionę, nei apie gydymą. Nors kita vertus, suprantu – rašymas taip pat terapijos forma. Viską išrašyti, išgyventi, pergyventi ir paleisti taip pat atrodo kaip puikus sprendimas.
Vis tik labai liūdna istorija, nelinksmas toks gyvenimas, sudėtinga judėti į priekį, kai nuolat turi gręžiotis atgal, vis tikintis, kad vėžys sugrįš. Ir jis sugrįžta, dažniausiai sugrįžta. Ir vėl ir vėl guldo ant menčių, arba guldo po žeme. Dėl to ir save kankinu vidiniais monologais apie tai, kaip būčiau ar nebūčiau elgusis Suleikos atveju. Viena vertus – beprotiškai įkvėpia, kita vertus, kaži ar apsimoka ne gyventi, o tik egzistuoti.
Graži knyga, jaukūs ir jautrūs memuarai. Verkiau ne kartą. Pykau ne kartą. Ir vis bandžiau ją suprasti, nes būtent iš tokių stiprių žmonių ir reikėtų semtis stiprybės, kai jos labiausiai trūksta. Ir dar iš kūrybos, nes kūryba išlaisvina, nesvarbu, ar groji balalaika, ar lieji akvarelę, ar kuri filmukus.
