Truputį kitokia knyga apie Paryžių, nes čia veiksmas nevyksta Eifelio bokšto papėdėje. Kiekvienas nevaikšto su bagete rankoje ir berete ant galvos. Sakyčiau, tie stereotipai čia visai vykusiai apeiti. Tačiau neaplenktas laikotarpis, sakyčiau tas auksinis laikotarpis, kuomet Paryžius po savo sparnu glaudė visus menininkus. Kuomet kiekviena kavinukė galėjo tapti potencialaus klasikos kūrinio sukūrimo vieta. Ir aš visiškai atvirai prisipažįstu – pavydžiu visiems, galėjusiems gyventi ten, kur kūrė dauguma romane minimų menininkų.
Romano centre keturios siužetinės linijos – žurnalistas Žanas Polis ieško savo dingusios dukrelės, Gijomas, jaunas menininkas, bando bristi iš skolų; Surenas – lėlių teatrą kuriantis armėnas, valdo lėles, tačiau jį valdo savi demonai. Ir Kamilė – buvusi Marselio Prusto tarnaitė, bandanti išgelbėti Prusto palikimą. Ar jie visi vienaip ar kitaip susiję? Žinoma. Tik vienos sąsajos įtikina labiau, nei kitos.
Chaotiška knyga, per daug veikėjų - pirmas įspūdis būtent toks. Potencialiai geros istorijos buvo sukapotos ir mesteltos trupiniais. Aš mieliau būčiau skaičiusi visą romaną apie Sureną ar apie Prusto gyvenimą ir netgi apie jo tarnaitę. Kitos dvi istorijos, mano labai subjektyvia nuomone – pritemptos; ir jei ne pasiutpolkė romano pabaigoje, būčiau labai drąsiai išsisukusi be anų linijų. Nors neslėpsiu, tai, kaip pasibaigė Žano Polio linija ir visa knyga truputį sukirbino širdį.
Ir nors atrodo, kad knygą peikiu, taip nėra. Be tų išvardintų trūkumų man romanas neprailgo. Tas šokinėjimas tarp veikėjų tik pagreitino skaitymą. Juk ta nuobodesnė Gijomo linija vis skatino pasiekti skyrelį apie Sureną…
Ši knyga ne iš linksmųjų. Daug netekčių, armėnų genocidas, karas, ligos. Tačiau visame tame nelaimių kubile vis į paviršių iškyla kūrybos trupiniai, menininkų patirtys, jų emocijos. Ir tai žavi mane kaip skaitytoją. Beveik nieko nežinojau apie Marselį Prustą ar Gertrūdą Stain, o štai po šio romano skaitinėjau, domėjausi plačiau. Dar vis neapsisprendžiu, ar norėsiu skaityti jo viso gyvenimo darbą-palikimą „Prarasto laiko beieškant“.
O dar smagu pastebėti romano pavadinimą susigrojant su Prusto kūryba.
Jei patinka knygos apie menininkus, Paryžių, kūrybą ir karą, tai šioje knygoje yra visi išvardinti elementai. Tik kad dėlionę teks susidėlioti patiems. Dar pridėsiu, kad labai gražiai parašyta knyga, ir vertimas padeda tekstu tiesiog plaukti.
Leidyklos dovana.
Leidyklos dovana.
