Tai dar vienas romanas, kuris drebina skaitytojų pasaulį. Įsimyli veikėjus, aplinkybes ir viską apie yra ši istorija. Ir tada autorius išpildo pavadinime įvardintą pažadą. O gal neišpildo? Ar noriu išduoti pabaigą? Kirba mintis, bet to nedarysiu.
O ką jūs darytumėt, jei sulaukę skambučio sužinotumėt, kad viskas: šiandien paskutinė diena, kai esate gyvas? Bet kuriuo metu jūsų gyvenimo siūlas nutrūks, bus nukirptas ar paleistas to, kas jį visus metus tvirtai laikė. Neslėpsiu, esu ne kartą apie tai pagalvojus. Kas būtų, jei žinočiau, kad nebedaug liko. Kaip elgčiausi, susirgus kokia nepagydoma liga, ką rinkčiausi, jei reikėtų kovoti ar išnaudoti laiką kaip įmanoma geriau. Ir kažkodėl nujaučiu, kad ypač dabar, karo fone, tokios mintys aplanko ne vieą iš mūsų. Tad kaip elgtis, kai sužinai, kad šiandien paskutinė tavo gyvenimo diena?
Istorijos herojai – būtent tokių skambučių sulaukę Matėjus ir Rufusas, kurie susitinka „Paskutiniojo draugo“ programėlės dėka ir kartu leidžią laiką. Du jaunuoliai nusprendžia būti kartu iki paskutinės minutės ir su kiekviena valanda ima atsiskleisti jų charakteriai, jų ambicijos, baimės, jausmai.
Knygos idėja man pasirodė gera, stipri, įdomi. Daug galvojau apie tai, kaip elgčiausi pati, bet manęs nepaleido ir kitokios mintys. Suprantu, jog čia tam tikra distopija, tam tikra institucija, kuri pasirenka „reguliuoti“ visiems gyvenimus, tarsi kažkoks Didysis Brolis, tarsi dievas ar Moira. Tačiau nelabai supratau, kodėl taip yra. Kokia to priežastis, esmė, prasmė ir rezultatai?
Žinau, kokią knygą ėmiau į rankas ir kad visų pirma jos auditorija yra paaugliai, tad nieko kaltinti negaliu. Tačiau esu skaičiusi ne vieną knygą, skirtą paaugliams, ir man ten gylio pakako, o čia nelabai. Kita vertus, kiek gerai gali pažinti kitą žmogų per mažiau nei parą? O manyje gyvena romantikė, tad tikiu, kad neblogai.
Greita, emociškai vis tik nelengva knyga, nes tiek skaitytojas, tiek veikėjai jaučia, kad laikas senka. Su kiekvienu skyriumi tarsi fiziškai artėji prie finišo linijos, o nei su Rufusu, nei su Matėjum atsisveikinti nesinori. O gal ir nereikės? Kas čia žino.
