Taigi taigi, aš į rankas ir vėl pasiėmiau klasiką ir tikrai nesigailiu, kad knygą skaičiau. Ar vien todėl, kad tai klasika, knyga privalo man patikti? Nemanau. Suprantu, dėl ko kaip literatūros kūrinys yra taip vertinama, suprantu jos aktualumą, tačiau aš pavargau. Pavargau nuo nesibaigiančios repeticijos šiame romane. Ir tai, mano nuomone, buvo viena iš didžiausių problemų.
Pasakojimo centre – iš Prancūzijos kaimo į Paryžių su broliais atvykusi Deniza. Ji įsikuria dėdės namuose, tačiau ten jai vietos maža visomis prasmėmis. Jauna moteris netrunka suprasti, kad problemų yra daugiau: priešais esančiuose pastatuose įsikurusi milžiniška parduotuvė „Moterų laimė“ plečiasi ir bando išstumti smulkiuosius prekybininkus iš rinkos. Denizai tenka priimti daug sudėtingų sprendimų: šeima ar darbas; karjera, ar teisybė… o kur dar labai neaiškus jos santykis su prekybcentrio savininku ponu Murė.
Monopolis tada, monopolis ir dabar yra problema. Mintyse vis iškyla toks paprastas pavyzdys iš užsienio. Kiekvienąsyk nuvykus į Portugaliją ar Ispaniją džiaugiuosi mažomis, jaukiomis kavinukėmis, kurios nėra tinklinės. Jose gali būti tik du staliukai, tačiau aptarnaus, jei gėrimą užsisakysi tiesiog sėdėdamas ant šaligatvio krašto; aptarnauti gali vaikai, o ir gėrimas gali keliauti kiek ilgėliau, nes savininkas nori pabaigti kortų žaidimo partiją su nuolatiniu klientu. Ir tai yra nuostabu, tai yra šarmas, dvasia, jaukumas ir meilė. Štai tinklas, monopolis ir kainų sureguliavimas, pripažinkime, atima iš žmonių labai daug paprastumo. Vilniuje to labai pasigendu. Ir dar tuo pat metu gaila visų mažų ir jaukių kavinukių bei kepyklėlių, kurias kadaise mieste dar matydavau ir lankydavau.
Veikėjų kiekis ir svarba šiame romane glumino. Ne visi buvo svarbūs, tačiau Zola apie juos retsykiais išsiplėsdavo tiek, kad nesuprasdavau, kodėl man tai išvis yra pasakojama. Vietomis buvo ne tai, kad nuobodu, bet tiesiog velniškai neįdomu. Kodėl man turi rūpėti kažkieno draugės tetos anūkės sūnėno sužadėtinė, kai vien pirmais sakiniais, apibūdinančiais žmogų, skaitytojui yra atmušama bet kokia simpatijos iliuzija?
Vargšelė Deniza. Nuskriaustoji Deniza. Viešpatie dieve, nu kodėl tas moteris tokias šliures visais laikais vyrai rašytojai verčia. Aišku, viskas ten neblogai susidėlioja galiausiai, bet daug šimtų puslapių Deniza yra kankinė. O tai vargina.⠀
Hiperbolė irgi erzino ne mažiau, nei pasikartojimai. Aš supratau, kad nėriniai balti ir smulkūs, nereikia to kartoti dusyk vienoje pastraipoje. Bet ir tas perdėjimas, pasakojimas, kaip atrodė parduotuvė, spėju, labai stipriai skiriasi nuo to, koks tas vaizdas būtų iš tiesų. Kalnai audinių rietimų – normali ekspozicija šiandien bet kuriame prekybcentryje. Neįtikino. Kuo labiau viską „pūtė“, tuo sunkiau man buvo tikėti visais tais nuostabumais. ⠀
O vis tik laimetis ir Paryžius šiame romane nuskambėjo neįtikėtinai. Tais momentais, kai nebuvo perspaudžiama ir kartojama po penkis kartus, knyga skautėsi įdomiai ir lengvai. Buvo gaila vargšų žmogelių, bandančių išlaikyti savo verslus, tačiau suvokiau, kokia lemtis jų laukia. Nepaisant visų prekybcentrio ir Denizos gyvenimo dramų, ši knyga yra liūdna, atspindinti realybę ir siutinanti. Nes atrodo praėjo šitiek metų, o viskas taip pat. Gaila, labai gaila, kai pinigai yra aukščiau žmogiškumo. Turbūt labiausiai ši knyga ir yra apie tai.
Susitikime instagrame!
www.instagram.com/gretabrigita.lt
Susitikime instagrame!
www.instagram.com/gretabrigita.lt
