Broliai Opgardai – tarsi laukinės gamtos užauginti į gyvenimą paleisti, abu skirtingi, ir tuo pat metu labai panašūs. Jų norai ir ambicijos gyvenime skiriasi, tad Karlas vos pabaigęs mokyklą išvyksta į užsienį mokytis ir siekti savo tikslų, o štai Rojus lieka Norvegijos užkampyje ir vienas kovoja su savo demonais. Tačiau ateina diena, kai broliai vėl susitinka – Karlas sugrįžta su egzotiškai atrodančia žmona ir didžiuliu projektu, kuris turėtų pakeisti kaimo gyventojų gyvenimus. Bet viskas nėra taip paprasta, nes brolių praeitis kelia klausimų miestelio lensmanui, kuris netrunka pasibelsti į duris.
Tai yra geneali istorija. Ir joje yra visko – meilės, dramos, nusikaltimų, pavydo, šeimos tragedijos. Visko čia tiek, kad semk ir semk, o klodai kaip neišsenka, taip neišsenka. Šią knygą į rankas imti neskubėjau – autorius mažai man pačiai pažįstamas, o kur dar knygos apimtis (tokia plyta savigynai). Tačiau kai jau įsivažiavau (prireikė kiek daugiau nei šimto puslapių) padėti nesigavo niekaip, norėjau sužinoti ir kas nutiks, ir kodėl nutiko, ir kas čia slepiama.
Manau, dauguma Nesbø kūryboje tikisi daug kraujo, mėsinėjimo, žiaurumo, makabriškumo, tačiau šioji knyga visai kitokia. Čia bauginimas ir psichologiniai žaidimėliai yra pagrindiniai autoriaus įrankiai. Jis lėtai kuria klampią atmosferą, atskleidžia vis daugiau apie veikėjus, o kai kada net antrąsyk papasakoja tą pačią istorijos versiją, vis ją papildydamas. Ir tai - pasikartosiu, genealus sprendimas. Skaičiau ir ties kiekvienu siužeto posūkiu norėjau šūktelėti, kaip kad būna važiuojant aštriais serpantinais. O vienoje knygos vietoje pasakojimas taip pamėtė ir pavėtė po praeitį, mane viskas taip sujaudino, kad ir rankos ir širdis drebėjo. Negaliu nieko atskleisti, bet tai yra siaubinga, baisu, sutraumuoja amžiams ir man skaudėjo širdį apie tai skaitant.
Istorija vis užsimena apie Kainą ir Abelį, ir aliuzija į biblinę istoriją tik padidina intrigą, iki pat pabaigos lauki tos neišvengiamybės ir būtent tokio likimo, koks ištiko anos istorijos veikėjus. Ir šitokių aliuzijų čia buvo daugiau, visgi Nesbø intelektualus rašytojas, nesvarbu, kad rašo kone tik detektyvus. Įtampos buvo užtektinai, tačiau lėtas istorijos tempas ir pasakojimo stilius neleido įsivaizduoti, kad kažkas vyksta greitai. Net ir skrendančias nuo skardžio mašinas mintyse rėgėjau tarsi sulėtintame kadre. ⠀
Aukšta kartelė visiems detektyvų rašytojams, perspjauti tokias knygas gebės ne kiekvienas. Ir nei apimties, nei veiksmo, nei žiaurumo čia bijoti nereikia. Labiau tų akimirkų, kai autorius klibins moralinį kompasą ir tikrins tiek veikėjų, tiek skaitytojų žmogiškumą. O tų akimirkų bus daug.
