VASAROS ROMANAS - Emily Henry

Labai laukiau šio romano pasirodant ir nudžiugau pamačiusi, kad jis jau Lietuvoje. Vasariškas pavadinimas, toks pats viršelis. O ar knyga tikrai tokia? Drįsčiau teigti – pirmoji jos pusė – taip. Čia yra visi reikiami elementai, kai veikėjai vieni kitus erzina, testuoja kantrybės ribas, tačiau supranti, kad čia vis tiek vasariška šaldytų sulčių ledų porcija: ir saldu, ir vietomis burna apsąla, o kitą akimirką žiūrėk jau žandikaulis iki skausmo užledėja, bet porcijai besibaigiant viską atleidžia ir apima pasitenkinimas atsigaivinus.

Pagrindiniai romano herojai – Dženuarė ir Everetas – dvi priešingybės, tačiau kartu juos sieja bendra studijų praeitis ir rašymas. Dženuarė rašo meiles seiles, o štai Everetas rimtąją grožinę literatūrą, už kurią dalinami apdovanojimai. Po kelių susidūrimų seni pažįstami nutaria apsikeisti vaidmenimis: Dženuarė mokys jį romantikos paslapčių, o štai Everetas parodys jai kaip renka medžiagą savo rimtąjai kūrybai. Vis tik Dženuarės gyvenime ne tik literatūroje vyksta dramos – neseniai miręs tėvas paliko jai vasarnamį, kurio kaimynystėje ji ir aptiko Everetą. Be kūrybos kančių jaunai moteriai tenka kapstytis ir po šeimos paslaptis bei kaktomūša vis susidurti su tėčio praeitimi.

Supratau vieną dalyką – atradau mylimiausią vasaros autorę ir tikrai skaitysiu viską, ką ji parašys. Nes čia ir rimtumo užteko, ir karščio (ne apie temperatūrą kalbu, ūch) ir romantikos ir pačio rašymo. Ir visos dalys kuo puikiausiai šiame romane rado vietas. Tačiau rašymo dalis man buvo įdomiausia. Būtent kūrybiniai jų keliai, pokalbiai apie tekstus, kitų kūrinius, romano planavimą ir siužeto dėliojimą pasirodė patys vertingiausi, jaučiuosi netgi šį tą naujo sužinojusi. Ir būtent dalis apie rašyma, rimtoji, darbinė dalis mus nuvedė kiek netikėtais keliais: sektos, į klampynes įtraukiančios religijos ir sudaužyti žmonių likimai. Atskleisti galiu tik tiek, bet ir pasakau vien tam, kad būtų aišku kokia čia knyga – tai ne ta šimtaprocentinė tralialiuška, o su šiokia tokia pridėtine verte. Ar bent jau su temomis, kurios nėra dažnai kabinamos. 

Dženuarė ir Everetas – negaliu neapkalbėti jų santykių. O tu šventas naivume. Aš po pirmų penkių skaitymo minučių žinojau, kad jie vienas kitą nurengs. Taip pat žinojau, kad kažkuris iš jų turi paslapčių, kurios vėliau kaišios pagalius į ratus. Ir štai vis tiek sirgau už juos ir norėjau, kad būtų kartu. Nes priešingybės traukia, nes jie vienas kitą papildė ir tikrai jautėsi, kad porelė turėjo ką veikti vienas su kitu.

Smagi, graži, įtraukianti knyga. Viena iš tų, kurias perskaitai, ir manai, kad čia tam kartui tiek ir bus. O tada paaiškėja, kad pamilai veikėjus ir taip greitai jie iš tavo galvos neišsikraustys ir širdies nepaliks. Bet tebūnie, tokiems veikėjams ir gražiai istorijai vietos niekada nebus gaila.