Tai pirmoji šio autoriaus knyga, kuri pateko man į rankas ir esu visiškai tikra, kad ne paskutinė. Sudėtingos, gilios ar tiesiogine ta žodžio prasme – kosminės temos, tačiau lengvas rašymo stilius, plaukiantis tekstas ir, numanau, puikiai atliktas vertėjos darbas galiausiai paverčia skaitymą didžiuliu malonumu. Ir nesvarbu, kad kalbama ne tik apie kosmosą, astronomiją, bet ir apie neurologiją, apie įvairius ne visiems lengvai įkandamus procesus.
Teo augina vaiką vienas. Tačiau viskas nėra labai paprasta – devynmetis sūnus yra kitoks, o viskam nepadeda ir juos ištikusi mamos ir žmonos netektis. Robiną kamuoja pykčio priepuoliai, jis sunkiai valdo emocijas, dėl ko tampa neįmanoma eiti į mokyklą ar gyventi pilnavertį gyvenimą. Vienintelis pasiūlymas, kurio sulaukia Robinas su tėčiu – psichotropiniai vaistai. Tačiau Teo yra nusiteikęs rasti kitokį būdą padėti savo sūnui ir visai netrukus į jų gyvenimus tarsi iš dangaus nukrenta šeimos draugas su idėja: eksperimentinis neurologinis tyrimas, kurio metu bus naudojami jo mamos tame pačiame tyrime sukaupti smegenų impulsai, kuriuos pavyko įrašyti gydytojams. Tačiau ar tikrai viskas yra taip paprasta ir nekalta, kaip atrodo iš pat pradžių?
Aleliuja, ačiū visiems knygyniams dievams, kurie man paskutiniu metu į rankas atsiunčia šitokias geras knygas. Aš tiesiog negalėjau atsitraukti nuo šio romano ir visų jo sluoksnių, kuriuos palengva lupau tarsi svogūną. Ekologija, astronomija, tėvo ir sūnaus ryšys, fantazijos ir kūrybos persipynimas su mokslu, gedulas, bandymas stotis ant kojų, gamtos išsaugojimas… jau pati pasimečiau, kiek dalykų išvardinau, ir kiek jų net nepaminėsiu, tik, esu tikra, vienas ar kitas nuolat išnirs mano atmintyje dar daugelį metų.
Vakarais Teo sūnui kūria istorijas apie įvairias planetas. Apie tobulas planetas, apie bauginančias planetas. Apie artimas ir panašias į Žemę planetas, tačiau lygiai taip pat Teo sūnui bando parodyti, kad mes iš tiesų nežinom, kokia yra toji tiesa ir realybė už milijardų šviesmečių nuo ten, kur esame šią akimirką.
Skaityti pasakojimus apie planetas buvo viena įdomiausių šios knygos dalių. Labai daug galvojau, svarsčiau, net maniausi pradėti ieškotis informacijos, kad nesijausti kvailai, tačiau tai nepadėjo susivokus, kaip čia yra iš tiesų. Vis tik tos fantazijos knygoje padėjo suartėti labai didelį skausmą bandantiems įveikti tėvui ir sūnui. Ir tai veikė. Jų bendri projektai veikė. ⠀
Ir nepaisant to lengvo teksto ir mokslinių terminų bei faktų, ši knyga – varanti į neviltį. Mėnesiai, metai, ištisi dešimtmečiai mokslinių projektų gali būti nuleisti į kanalizaciją kam nors užsukus finansavimo kranelį. Dešimtys, šimtai ar net tūkstančiai tokiu atveju gali likti be gydymo, be pagalbos, o baisiausia – be vilties. Politikui nepatinka ir neįtinka rezultatas? Pirmyn, sugriaukim gyvenimus šimtams. Nors ką aš čia kliedžiu, kai Amerikoje moterys nebeturi teisės priimti sprendimų dėl savo kūno…⠀
⠀
Velniškai liūdna knyga. Slegianti. Atrodo, kalbama apie mokslo pažangą. Apie tai, kaip neįmanoma paverčia įmanomu. Apie tai, kaip plačiai dvidešimt pirmas amžius leidžia visiems pažvelgti į pasaulį ar net už jo ribų. Tačiau visą laiką tą akiplotį kažkas reguliuoja. Pristabdo priartinimo ar atitolinimo ratuką, kai pasirodo, kad pamatysi ar sužinosi daugiau, nei tau priklauso. Baugi, tačiau vietomis labai stiprios vilties kupina knyga. Tik dar vis nežinau, kaip po šios knygos atsigauti, nes skauda širdį, ir pagyti reikės kažkiek laiko. Tikiuosi, ne šviesmečių.
Leidyklos dovana.
Leidyklos dovana.
