SLYSTANTI ŽEMĖ - Claire Fuller

Neįtikėtina istorija. Ne todėl, kad būtų negirdėta ar nematyta. Ne todėl, kad kraupu, siaubinga ir tamsu čia buvo beveik viskas, ką radau. Bet suvis labiausiai neįtikėtina, kad čia gi ne „Apšviestosios“ variantas, kur tikrai nėra kur eiti. Ar ne „Kambarys“ – kur išeiti negali, nes esi užrakintas. Galiu dar kelis pavyzdžius mestelt apie vienu ar kitu būdu izoliuotus žmones, tačiau tais atvejais tu negalėjai susikrauti šmutkių ir išeiti. O čia. O čia…

Penkiasdešimt vienerių dvyniai Džinė ir Džulijus gyvena su motina. Jie verčiasi parduodami savam darže užaugintas daržoves, nėra nuvyke toliau nei miestuko ribos, o laisvalaikį leidžia dainuodami. Brolis kartas nuo karto randa padienių darbelių, tačiau nepaisant to, jie nemato pasaulio, nežino, kaip jis patobulėjo, jie neturi antrų pusių ar draugų. Ir vieną dieną jų pasaulis sugriūva – Džinės ir Džulijaus motina numiršta, o jų yra paprašoma išsikraustyti iš namelio dėl susikaupusių skolų.⠀

Vis tik pasakysiu, kad porą esminių dalykų numaniau iš pat pradžių. Ir tas suvokimas privertė visai kitaip žiūrėti į visas raizgalynes. Kitu atveju būčiau mažumėlę nusivylus, nes, deja, bombinės atomazgos čia nebus. Numanysit ką nors, ar ne, vis tiek bomba nenukris. Tačiau pats romanas yra gana nemažas dinamito užtaisas. Jis ir labai gražiai parašytas, ir puikiai išverstas, ir labai atmosferiškas.

Skaitydama mačiau miestuko paribyje stovinčią trobelę, mačiau atjungtą elektrą, mačiau, uodžiau ir supratau jų vargą. Čia pati motina, žlugdydama savo gyvenimą, neleido gyventi ir vaikams. Melas po melo, apgaulė po apgaulės. Ir tada skaitai, atsitrenki tarsi į sieną – dvidešimt pirmas amžius. Kaip? Norėjosi purtyti veikėjus, norėjosi rėkti, kad gana, kad sustotų, kad atsimerktų, kad viskas gali būti lengviau. Bet kas iš to? 

Šis romanas iš tų, kuriuos skaitai lengvai, veikėjus tai myli, tai nori jiems į veidą šalto vandens stiklinę šliūkštelt, kad atsibustų; vienu ar kitu atveju – sukelia daug emocijų ir minčių apie tai, kaip elgtumei pats. Kita vertus, be galo lengva kažką kritikuoti niekad nebuvus tokioje situacijoje. Sunku suprasti, kad negali pasigesti to, ko niekada neturėjai ir ko net nenumanai esant. Truputį net priminė tą baisų anekdotą: būti durnam yra tas pats, kas ir būti mirusiam… žino visi aplink, o pats nesupranti. Keistas knygos apibendrinimas, bet kažkodėl rodosi labai taiklus. Stiprus romanas, kitoks, bet stiprus, nesvarbu, kad veikėjų nesupratau. Nors labai stengiausi.

Leidyklos dovana.