Dar ir šiandien ne visos leidyklos susivokia, kokie galingi yra viršeliai. Kaip stipriai mus paveikia jų grožis kaip dažnai knygą imame į rankas būtent dėl to stipraus, kone magnetinio įspūdžio ir jausmo, apėmusio pamačius knygą. Tai romanas „Po magnolijomis“ yra tik dar vienas to pavyzdys – kaip jau girdėtas siužetas lieka kažkur toli užkampyje ir visiškai paperka ir nuginkluoja viršelis. Mirkt, ir knyga tavo rankose. Neslėpsiu, ir man šitaip nutiko.
Romano centre – Fosterių šeima, ypač, trylikametė dukra Ostina. Šeimos gyvenimas sudėtingas: visi jos nariai įsitraukę į tabako auginimo verslą, net vaikai nuiminėja derlių; o galiausiai dvynius gimdydama miršta motina, tad Ostina lieka už visus atsakinga. O blogiausia viso to dalis, jog ir tėvo šeimoje nebelieka. Vyras ir seniau vis pradingdavo kelioms dienoms, skirtingos trukmės epizodams, tačiau po žmonos mirties viskas dar pablogėja. Dėl tėvo maniakinių epizodų kenčia tiek vaikai, tiek darbai, tiek namai. Ant mažų ir gležnų Ostinos petukų krenta viskas: broliai, sesė, namai, darbas ir kartais į namus prisibeldžiantis vaikinukas Vansas.
Kai tik perskaičiau knygą – labai burbėjau ir pykau. Ir įvertinau prastai, nors gal ir knyga to nenusipelnė. Tad atslūgus emocijoms galiu tik dėkoti savo tinginiui, kuris neleidžia man apžvalgų rašyti vos užvertus knygą. Tas „susigulėjimas“ ir minčių pasidėliojimas galiausiai išeina į gera. Vis tik man nepatiko perdėtas saldumas ir religija, kurią vietomis, toks jausmas, jau grūste grūdo į vietas, į kurias ji netelpa. Ir dar tai, kai yra pradedama kalbėti, kad čia dievo valia, kad neduoda mums daugiau panešti, nei sugebame. Kas. Per. Velnias. Kokio nešimo nusipelno trylikametės mergaitės, turinčios gelbėti visą šeimą ir valyti tėvo vėmalus? Kokie kryžiai gali būti įbrukami į rankas dar vaikščioti nemokantiems kūdikiams atimant iš jų mamą? Tai štai – dėl šitų dalykų niekaip, nė pro kur mano nuomonė nepasikeis. Tai yra neteisybė. Taip neturi būti. Taškas.
Tačiau buvo keli dalykai, kurie skaitant šią knygą man labai patiko. Pirma – tėvų pasirinkimas vaikus vadinti miestų vardais. Labai gražiai ir įdomiai skambėjo. Išvertus tas žavesys kiek apmąžta, bet vis tiek idėja nuostabi. Kitas patikęs dalykas – psichinė sveikata, psichologinės problemos. Gerai, kad šioje knygoje nebuvo glaistoma, ypač pasitelkiant dievų burtus ir magijas, o tiesiog viskas buvo taip, kaip ir būna su bipoliniais sutrikimais. Naktis ir diena. Pragaras ir rojus. Ir trečias, paskutinis dalykas, kuris vertė šypsotis didžiąją knygos dalį, tai Ostinos simpatija Vansas. Taip, kaip šis berniukas, o vėliau vyras mylėjo ir myli Ostiną, gali pavydėti bet kuris.
Nebuvo tai nei autentiška, nei labai originali knyga, bet praėjus kiek daugiau laiko įspūdis liko neblogas. Priminė ir „Apšviestoji“ ir „Ten, kur gieda vėžiai“ ir net „Visos Alisos Hart gelės“ – tad jei patiko šios knygos, net neabejoju, kad sužavės ir Ostinos istorija.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
