Knygos man į rankas tiesiog ateina tada, kai jų labiausiai reikia. Tokia pasimetus, kokia jaučiausi, kai skaičiau šią knygą, tikriausiai nesijutau niekada gyvenime. O štai Glennon irgi yra taip jautusis, tad apie tai papasakojo trumpais skyreliais: apie savo pasimetimą, nežinią, atradimus ir praradimus, meilę, sunkumus jai atsiradus ir tai, kaip galiausiai pavyko viską sėkmingai sudėlioti į stalčiukus. Ar ši knyga ir jos patirtys stebuklingai man padėjo? Oj ne, tikrai ne. Tačiau be jokios abejonės privertė pagalvoti, privertė pažvelgti į problemas iš tokių perspektyvų, kurioms maniausi nesanti tokia lanksti.
Knygą „vartojau“ dviem formatais – kai kažkur vaikščiojau – klausiausi, o štai grįžus namo skaičiau popierinę jos versiją. Ir taip man tiko, nes klausant mintys vis pabėgdavo, o vėliau pervenčiant knygą greit susigaudžiau, ką suvirškinau, o ko dar ne. Tačiau suvokiau, kad vis tik audioknygos – ne mano formatas, mieliau skaitau pati. Taip daugiau pasiimu iš teksto.
Kalbant apie „Nesutramdyta“ – knygoje visko tikrai nemažai. Glenon dažnai ir pasikartoja, kad mažumėlę erzino, tačiau suprantu to priežastis, vientisumo poreikį ir netgi tarsi mažą priminimą sau: nenukrypk nuo temos.
Kas patiko? Nevarymas į vienus vartus. Moterys geros, vyrai blogi. Patiko, kad šito stereotipo čia nebuvo daug, o viename iš skyrių kalbėta apie vyrus ir jiems kraunamus darbus bei pareigas. Dar labai patiko grįžimas laiku, istorijos iš vaikystės ar tų patirčių, kurios ją lydi auginant savo vaikus. Niekada nebuvau susimąsčiusi apie kai kuriuos dalykus, tačiau perskaičiusi tik susigūžiau užklupus suvokimui, koks šlykštus tas pasaulis kartais, ir kaip vis tik mus bando į rėmelius ir narvelius talpinti:
„Sulaukus dešimties pasaulis pasisodinęs mane liepė tylėti ir parodė į narvus:⠀
Štai jausmai, kuriuos tau leidžiama išreikšti.⠀
Štai, kaip turėtų elgtis moteris.⠀
Štai tokio kūno privalai siekti.⠀
Štai šiais dalykais tikėsi. ⠀
Štai šiuos žmones gali mylėti. ⠀
Štai šių žmonių turėtum bijoti. ⠀
Štai tokio gyvenimo turėtum norėti.“
Ir tai vargina. Nes tėvams buvo diegiamos panašios normos, o jie žaidžia žaidimą „perduok kitam“ ir vadina tai tradicijomis. Kiek kartų gyvenime yra nutikę, kai gailėjausi klausiusi kitų? Šimtus. Kiek kartų gyvenime apsigavau pasitikėdama nuoširdžiai atrodančiu žmogumi? Ne vieną. Kiek kartų gyvenime nekovojau už save, nes moteriai nedera draskytis? Deja, daugiau nei kelis.
„Jautrumo priešingybė – ne drąsa. Nėra drąsu atsisakyti kreipti dėmesį, atsisakyti pastebėti, jausti, žinoti ir įsivaizduoti. Jautrumo priešingybė yra nejautrumas, ir tuo nėra kuo didžiuotis.“
Daug šioje knygoje kalbama apie drąsą. Ir labai liūdna, nes dažniausiai tikrai yra lengviau pasakyti, nei padaryti. Tačiau kalbėdama apie drąsą Glennon atskleidžia ir pakartoja seną gerą tiesą: kad ir ką nedarytum, niekada visiems neįtiksi. Ir tai supratus viskas ima atrodyti lengviau, nes gi būtent dėl kitų mes dažnai kažko prisibijome.
Kelis kartus graudinausi skaitydama, dar kartą ir šluosčiausi ašaras. Visuomet tai nutinka, kai ateina kažkokie svarbūs ir lemtingi suvokimai. Ir esu dėkinga už tai, kad ryžausi imti šią knygą į rankas. Nes dabar jos reikėjo. Man reikėjo kitos moters patikinimo, kad gal viskas bus gerai, kad įmanoma perlipti per save ir padaryti tai, ko ilgą laiką nedrįsai.
„Nes labai efektyvus būdas kontroliuoti moteris yra įtikinti jas kontoliuoti save.“
Labai plėstis nėra noro, nes skaitant neanalizuoji knygos, o save. Leidi autorės mintis tarsi per filtrą, vienas jų prisitaikai sau, kitas atmeti, o dar trečias nešiojiesi ilgesnį laiką, žaidi su jomis, svarstai, gal net papasakoji draugei ir padiskutuoji. Tokių knygų reikia, reikia, kad kažkas geriau vėliau nei niekada pasakytų tokius svarbius dalykus ir priverstų atsitokėti.
Leidyklos dovana.
Leidyklos dovana.
