Trenkiau durimis ir išėjau iš darbo, kuris man ne tai, kad nepatiko, ne tai, kad kėlė stresą, bet kai nubusdavau kiekvieną sekmadienį su mintimi, kad „o ne, ryt į tą nesąmonę“ supratau, kad gal gana. Ir išejau į nežinią. Ir toji nežinia yra kur kas lengvesnė, nei įtampa, stresas… ir tiesiog, po galais, aš tuos mėnesius buvau žiauriai nelaiminga ir neturėjau gyvenimo. Tad išėjus iš darbo supratau, kad reikia kažką gyvenime keisti. Kažko imtis. O ką daryti, kai nežinai, nuo ko pradėti? O kaip elgtis, kai nesupranti, į kurią pusę suktis ir jautiesi kaip į Angliją atvykęs europietis ir nesugebi pereiti gatvės?
Tad paėmiau Lizos knygą į rankas. Nesu motyvacinių knygų mėgeja, sakyčiau, kadaise buvau jų peikėja nė neskaičius (nuo šiol paliksiu šį pomėgį gerbiamiems literatūros kritikams). Ir ką jūs man – skaičiau, linkčiojau galvą, dėjausi mintis į širdį ir į galvą. Vietomis aikštingai kilnojau antakį, o dar kitus kartus pykau dėl pasikartojimų ir bandymų mane mokyti. Bet vis viena knyga man labai patiko.
Kas nieko nežinote ar tiesiog dar nesate susidūrę su šia moterimi, tai kelis dalykus paminėsiu. Elizabeth Gilbert – rašytoja, motyvatorė, keliautoja. Pagal jos knygą „Valgyk. Melskis. Mylėk“ yra pastatytas vienas mano mylimiausių filmų, o pati kažkada buvau paskendusi jos TED kalbose ir interviu, kur ji pasakojo tiek apie savo sugriuvusią santuoką ir meilę bei netektis po to, tiek apie kūrybiškumą. Vis tik nusprendžiau patikėti kūrėja, kurios knygos ekranizuojamos, o nemažai moterų geba iš jos pasisemti gerų dalykų.
„Didi magija“ – tai knyga būtent apie kūrybą. Apie kūrybiškumą. Apie ėjimą ir darymą, o ne kalbėjimą, kad reikia daryti. Liza šioje knygoje gana negailestingai ir tiesmukai pasako, kad vaikyti, eini ir darai, o ne svajoji, kad darysi. Ir tiek. Sakyčiau, tai yra visa knygos esmė. Tačiau viskas įvilkta į begales įdomių istorijų, patirčių. Liz pasakoja apie savo pačios patirtis, dalinasi kolegių istorijomis.
„Kaip nuostabu yra padrąsinti kitą žmogų pagaliau imti save gerbti – ypač kai kalbama apie drąsių ir naujų dalykų kūrimą.“
Gilbert motyvuoja, palaiko, ir jaučiasi, jog tikrai nuoširdžiai nori, kad žmonės išnaudotų savo potencialą. Jog darytų, kad būtų laimingi. Ir dėl to man šioji knyga patiko. Tekste juntamas paprastas, labai žmogiškas nuoširdumas, o ne bandymas kažkam ką nors parduoti ar įteigti. Gilbert visiškai nesmerkia ir nepuola nieko nurašyti dėl nesėkmių, o kaip tik aiškina, kada na, jau ir pabandęs esi aukščiau bet kurio, kuris niekaip nepajuda iš mirties taško. ⠀
Ir žinoma, radau daug dalykų, apie kuriuos įprastai yra nekalbama. Arba kurių paprastai garsiai nesakome. O Liza paėmė ir viską surašė. Tad ačiū jai už tai. Kad savo pavyzdžiu įkvepia nebijoti.
