Šis romanas man patiko kur kas labiau, nei tikėjausi. Nuo to ir noriu pradėti – nuo pagyrų jam. Knyga patiks ir lėtų detektyvų mėgėjams, ir egzotikos ieškotojams. Šis romanas ir apie paukščius ir apie laisvę, bet lygiai tiek pat apie suvaržymus ir mirtį. Kontrastų knyga, drįsčiau teigti.
Jauna moteris Niša paliko savo namus Šri Lankoje, paliko savo dukrelę ir iš Šri Lankos atvyko į Kiprą suviliota didelių galimybių ir dosnaus uždarbio. Ten ji jau nemažai metų augina ir auklėja Petros dukrelę ir slapta nuo visų myli Petros nuomininką Janį. O nuomininkas savo ir taip slaptame gyvenime turi dar vieną paslaptį: jaunas vyras brakonieriauja. Turtingiesiems tiekia nenusakomus kiekius paukštelių, kurių mėsa itin vertinama. Nepaisant visai lėtai ir ramiai pasroviui tekančio visų gyvenimo šis tas įvyksta. Vieną vakarą Niša apkamšo mergaitę, palieka visus daiktus ir išeina. Moteris dingsta nuo žemės paviršiaus, o policija atsisako padėti jos ieškoti – juk nieko čia naujo, neva, tie imigrantai nuolat bėga ir ieško kur geriau.
Aš tai truputį pikta dėl to amžino žmonių gobšumo, noro turėti daugiau už kitus ir to įsivaizdavimo, kad vieni yra aukštesni už kitus. Deja, bet labai retas kuris gali pasigirti tuo, kad gimė ne diskriminuojančioje visuomenėje. Retas kuris gimsta galėdamas gyventi laisvai ar apsuptas lygių galimybių. O jei dar tai moteris, tada išvis gali daug ką pamiršti, nes moteriai vos gimus jau kai kurie gyvenimo posūkiai yra sužymėti ir kelio ženklai ties jais sustatyti.
Tarnų ir pavaldinių ryšys šiame romane buvo įdomus. Bet vėlgi, dažnai gali būti protingas, išsilavinęs, daug pasiekęs ir tarnai vis tiek bus tik ta žemesnė grandis, kuria nei domėtis reikia, nei suvokti, kad ir jie turi jausmus, gyvenimus, artimuosius, kad jie lygiai taip pat myli. Ir jei skrido per pusę pasaulio prižiūrėti svetimų vaikų, tai tikrai ne iš gero gyvenimo. Bet ne pirmas ir ne paskutinis atvejis, kai gyvenimo suvokimai ateina per vėlai. Kita vertus, geriau išmokti pamokas, nei jų išvis nepatirti.
Nenoras padėti svetimšaliams, stereotipai – čia jau ta rimtoji dalis, svarbioji romano dalis. Su šiomis problemomis susiduriame kasdien ir mes visi, nereikia toli ieškoti ir dairytis, kai net ir čia saugiai gyvenantys žmonės ima pulti nuo karo besitraukiančius, nes jiems neva viskas, o mums nieko papildomai niekas neduoda. Nesiplėsiu, bet mes juk turim namus, stogus virš galvos, mūsų niekas neprievartauja. Gal to ir gana šiai dienai, to ramybės ir taikos čia, kur esame šiandien. Nes ją gali gana greitai sutrikdyti, o tada galimai taptume tais pačiais pabėgėliais, kurie neva „gauna daugiau“.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
www.instagram.com/gretabrigita.lt
www.instagram.com/gretabrigita.lt
