Kažkodėl niekada nemaniau, kad teks taip kalbėti apie knygą, tačiau neturiu nei menkiausios minties meluoti ar kažko slėpti, arba dėti šią knygą į visai kitą kategoriją, nei tą, kuriai ji priklauso, nes ana populiaresnė. Visiškai suprantu komerciją, tik ne visada ją pateisinu; vis tik obuoliai turėtų būti sudėti prie obuolių, o ne prie pomidorų, kad ir kokie panašūs jie atrodytų. Ir kalbu apie šį romaną ir nuogirdas, kad kažkuriame knygyne jis „ilsisi” tarp meilės romanų. Tada klausiu savęs – ar čia bus meilės? O taip, ir dar kiek. Tik ar ji čia groja pagrindiniu smuiku? Toli gražu ne, nes tai yra šimtaproceninis, kokybiškas fantastikos kūrinys suaugusiems. O tokių turime mažai, tad reikėtų juos vertinti.
Romano centre – jaunutė mergina Adelina, kuri nori laisvės. Mergina trokšta atsikratyti pančių, potencialių santuokų, kurių reikia jos šeimai, o ne jai pačiai. Adelina visada norėjo tiesiog gyventi. Tad mažame Prancūzijos kaimelyje gūdžiais 1714-aisiais Adė ima melstis dievams, kurių vienas galiausiai atsiliepia. Iš tamsos išniręs šešėlis pažada Adelinai duoti tai, ko ji labiausiai trokšta – laisvę ir galimybę gyventi tol, kol pati norės, tačiau mainais už tai pasiima kai ką labai svarbaus. Adelina nuo šiol tampa pamirštama žmonių vos užtrenkus duris ar išėjus į kitą kambarį, mergina negali ištarti ar užrašyti savo vardo, ji tiesiog negali nieko keisti šiame pasaulyje ar įsirėžti kitų atmintyje. Šis noro išsipildymas ne tik pasmerkia ją atminties klampynėms, bet ir gyvenimui, truksiančiam daugiau nei 300 metų.
Prieš keletą metų pasirodė filmass „Adelinos amžius“, kurį įsimylėjau. Jame pasakojama apie merginą, kuri nesensta, turi slapstytis, keisti gyvenamąją vietą, o seniai pažinoti žmonės sutikti jau susenę nesupranta, kur čia šuo pakastas. Įdomu įdomu. Net vardas sutampa. Tikrai nesisvaidau jokiomis išvadomis, tik noriu pasidalinti šiuo įdomiu sutapimu. Ir kiti kūriniai, kurie nepaliko mano minčių kol skaičiau Schwab romaną – „Faustas“ bei „Meistras ir Margarita“.
Abiejuose kūriniuose esti tie kandūs, sarkastiški, žinantys ko nori ir kaip tai gauti veikėjai, tad toks šiame romane buvo Patamsis – su laiku pavadintas Liuku. Ar jis buvo velnias? Ar dievas? O gal net ir nesvarbu, nes velniškai įdomus veikėjas.
Istoriniai įvykiai, kelionės laiku man buvo kone pats įdomiausias šio romano niuansas. Niekada nežinojai kur Adelina atsidurs, kur Liukas ją nuves šįsyk. Įvairūs garsūs žmonės, įvykiai, tokie kaip Prancūzų revoliucija, karai, mokslo pažanga, pasaulio tobulėjimas – Adelina, nors ir mokėdama protu nesuvokiamą kainą, turėjo galimybę tai pamatyti ir patirti. Ji galėjo susipažinti su vėliau klasikais tapsiančiais rašytojais. Jai teko garbė pirmąjai pamatyti, paragauti ir susipažinti su nemažai naujienų. Tad suprantu jos norą gyventi taip, kaip gyveno.
Meilė. Nors ir užmirštant ir vėl įsimylint iš naujo, manau, kad jos čia buvo nemažai. Juk jei lemta, gali įsimylėti žmogų ir per vakarą. Henris buvo jos išsigelbėjimas, jos didžioji galimybė ir aš suprantu, kodėl toji meilė atsirado. Tačiau lygiai taip pat esu linkus manyti, kad tiesiog nebuvo kito pasirinkimo: jei per 300 metų pirmąsyk be Liuko kažkas ją prisimena, reikėtų tokią progą čiupti ir išnaudoti visais įmanomais būdais. Skambu kaip neromantiškas žmogus, gal net, skambu kaip… aš. Tačiau nujaučiu, kad tai buvo patogumas. Progų išnaudojimas. Didesnes emocijas man kelė ryšys tarp Adės ir Liuko, bet čia nei plėstis, nei išduoti atrodo teisinga.
Gera knyga, nors pastatyta ant fantastikos pamatų. Tačiau vis tik istorija ne visai apie tai. Ji labiau apie mūsų norus, poreikius, didžiausius ir giliausiai slepiamus troškimus ir kas būtų, jei vieną dieną toks būtų išpildomas. Ir truputį abejoju, ar reikėjo visų 640psl. šiai istorijai papasakoti, nes kai kurie dalykai ėmė kartotis. Vis tik knyga puiki, kitokia. Ir nereikėtų jos bijoti, nes tarp visų abrųkadabrų slepiasi gilios, įdomios temos ir labai žavūs veikėjai, kurie puikiai paveža visą autorės idėją ir padeda ją išpildyti.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
