Baisingai šlykščiai keistai gera ši knyga. Ilgai mąsčiau, kaip ją apibūdinti, ir susidėliojo tik toks epitetų rinkinys. Nes ji ne tiems jautriesiems skaitytojams. Ir ne tiems, kurie pagalvoję apie gyvą mėsą ir žaizdas krūpteli, o pamatę kraują alpėja. Tikrai ne, šioji knyga – neįtikėtinai šlykšti. Ką jau sufleruoja pavadinimas – čia bus kraujo upės ir fontanai. Viskas vyksta karo fone, jei dar detalių ir aplinkybių kratinio pasirodytų mažoka.
„Laikinas pamišimas kare yra drąsos brolis.“
Pirmasis pasaulis karas. Senegalietis Alfa kariauja fronte, tačiau jo protas jau seniai pasidavęs. Vyras ilgisi savo mirusio draugo, savo brolio, jis ima atitrūkti nuo realybės. Greta jo esantys, pradžioje vyrą laikę didvyriu, ima jo bijoti... Alfa mintyse nuolat grįžta prie savo draugo Madembos mirties ir plaka save už silpnumą, už tai, kad nepadėjo savo beveik broliui, draugui ramiai ir lengvai mirti.
Knyga užliūliuoja, jei galima taip pasakyti, savo pasakojimu, kuris yra unikalus. Istorija net tiršta nuo pasikartojimų, simbolių ir kraujo upelių. Tačiau tuo pat metu čia nenustoja stebinti beprotystė, hipnozė ir įsitraukimas į situaciją, iš kurios, rodos kelio niekada ir nebuvo.
„Toks ir yra karas. Dievas vėluoja pagal žmonių muziką, jam nepavyksta vienu metu atnarplioti daugybės likimo siūlų. Dėl Dievo teisybės, negalima dėl to pykti ant Dievo. Kas žino, gal jis norėjo nubausti priešų kareivėlio tėvus, siųsdamas jiems mirtį kare nuo mano juodos rankos. Kas žino, gal jis norėjo nubausti jo senelius, nes nespėjo ištaisyti jų klaidų jų vaikuose? Kas žino? Dėl Dievo teisybės, gal dievas vėlavo bausdamas priešų kareivėlio šeimą.“
Labai slogi, rimta, sunki knyga. Bet išskirtinė. Jei norėčiau palyginti su kokiu kitu kūriniu, vargu ar pavyktų lengvai tą padaryti. Bet tai toli gražu nėra trūkumas šiame plačiame, labai supanašėjusių istorijų kupiname pasaulyje.
