Kai skaičiau „Rūstybės kekes“ jau sau sakiau, kad štai, kaip nuostabu, pažįstamos vietos. Jautrios ir man artimos autoriaus įžvalgos apie gerumą, žmogiškumą. Ar gali būti dar geriau? Ir štai nežinau, nes ši autofikcinė knyga man stojo į tokio paties gėrio lentynėlę ir užėmė ne ką mažesnę vietą mano širdyje, nei kekės. Tik vis tik norėčiau pabrėžti, jog ji kitokia. Čia nėra šeimos, nėra siužeto, kuris kažkokia konkrečia kryptimi vestų, nėra ir kovos. Nors... kaip čia pažiūrėsi.
Vieną dieną Steinbeck‘as susikrauna šmutkes, įsikuria namelį ant ratų ilgam keliui, pasiima savo didelį pudelį Čarlį ir leidžiasi po savo Ameriką. Rašytojas tikisi atrasti dalykus, kurių nespėjo, tikisi pamatyti ką nors naujo, aplankyti kažkieno kadaise rekomenduotas vietas. Tačiau kelionė vis tik labiau vidinė, nei po tas Amerikos ilgumas ir platumas. Ir tai – pati geriausia šios knygos dalis.
Tai dar viena istorija, dėl kurios vis ima ir užverda šaršalas: aš tikrai Steinbeck’as keliavo? Ar tikrai leidosi į kelią tik su savo šuniu? Kritikai teigia, kad galimai jis nemiegojo stovyklavietėse ir nameliuose, o rinkosi prabangą ir viešbučių patogumą. Galimai ir maršrutas kiek pagražintas ir išpūstas. Daug visokių kalbų buvo ir kartais dar vis galima perskaityti apie šio rašytojo knygą. Jei nuoširdžiai – man nerūpi. Dėl manęs jis galėjo išvis kojos iš namų nekelti, jei tik vis tiek būtų sugebėjęs tokią knygą sukalti.
„Jei žmonės daro tai, kuo jie nesididžiuoja, liudytojai jiems nereikalingi. Tiesą sakant, jiems atrodo, kad problemos kyla kaip tik dėl liudytojų.“
Jautriausia ir įdomiausia knygos dalis – žmogaus teisės ir razismas. Steinbeck’as keliavo, pasiekė Naujajį Orleaną, kuriame vyko tuo metu rasizmo kibirkštis jau pamažu skaldantys įvykiai. Desegracijos įstatymai buvo jau pakeliui ir žinoma, baltieji pasijautė sužeisti, įžeisti, nes kažkam buvo sumanyta duoti tiek pat, kiek anie jau turi. Juodaodžiams buvo leista eiti į bendras mokyklas su visais kitais. Prasidėjo skambūs ir garsūs protestai, kentėjo vaikai, tėvai, kilo didelis šaršalas ir galiausiai teisybė laimėjo… bet ar tikrai? Istorija kartojasi, deja, ir dabar matome panašias apraiškas, kai kitiems skauda dėl lygių, pabrėšiu – lygių – teisių.
„ - Juodaodžiai nori būti žmonės. Ar jūs prieš?⠀
- Gink, Dieve, ne, sere. Tačiau norėdami būti žmonės, jie turės kariauti su tais, kuriems negana būti žmonėmis.“
„Jeigu taip, kaip dabar, galiu pasenti pirmiau, nei tapsiu žmogumi. Galiu pirmiau ir numirti.“
Labai jautri knyga. Kai pradžioje krizendavau, tai pabaigoje ir ašarą nubraukiau. Steinbeck’as užkabina visas įmanomas stygas, ypač jei esi jautresnis kitų skausmui, neteisybei, smurtui ir diskriminacijai. Šioje knygoje pasakojami įvykiai, bent jau dauguma, vyko, ir jie įėjo į istoriją.
Tuo mane ir žavi šis rašytojas – jis nebijo prisipažinti klydęs, nebijo pabrėžti mūsų ydų, nebijo kalbėti temomis, nuo kurių ir šiandien kai kurie dar vis gūžiasi, nes nepatogu, nes nemalonu, nes tiesiog skauda.
Noriu plėstis, noriu kalbėti, noriu būti dar neskaičiusi šios knygos. Bet nenoriu atimti malonumo iš kitų. Imkit, keliaukit, susipažinkit su Amerika iš visokių pusių, supraskit, kad ji visokia, ir ne visada tokia jau svajonių išsipildymų kupina, nes kol vieni savąsias kuria, kitų gyvenimai griaunami dėl protu nesuvokiamų priežasčių. Knyga nuostabi. Kartojuosi ir net nesijaučiu dėl to kalta.
Susitikime instagrame!
