Italija. Vynuogynai. Dolce vita. Dolce far niente. Gyvenime dažnai girdime šias frazes, kažkur esame girdėję jų reikšmes, o gal net žinome, jog tai reiškia laisvę gyventi, mėgautis, semti viską pilnomis saujomis. Negalvoti apie tai, kas bus rytoj. Nebijoti įsipilti taurę vyno pietums ar garsiai juoktis. Priimti į savo namus, šeimą, glėbį ir mažiau pažįstamus žmones. Būti drąsesniems. Visa tai man yra Italija. Maistas, emocijos, garsus juokas. Kai pamačiau, jog pasirodė šis romanas, supratau, kad skaitysiu, o perskaičiusi tikrai nenusivyliau. Priminė Lucindą Riley, tik pasirodė truputį stipriau.
Fiona gyvena su tėvu, kuris, galima sakyti, tik egzistuoja. Tuo pat metu moteris saugo ir mamos prieš pat mirtį jai patikėtą paslaptį – jos tėvas iš tikrųjų nėra jos tėvas. O galiausiai ateina diena, kai Fiona gauna žinią apie savo tikrąsias šaknis ir susikrovusi daiktus išvyksta į Toskaną išgirsti tikrojo tėvo paskutinės valios. Paslaptys lenda į paviršių, o šeima nepuola artyn prisileisti sesers, apie kurią nieko nežinojo daugelį metų. Italija greit įtraukia Fioną į savo pinkles, ir nepanašu, kad greit paleis.
Vos Fionai atvykus į vilą, ten dirbančios bobutės greit paleidžia liežuvius, visi ima ja pasitikėti ir apkalbinėti šeimą, kuriai tarnavo daug metų. Mane tai truputį sutrikdė. Nesakau, kad neapkalbi žmonių, kurie tau nepatinka, dažnas tą darome, tačiau čia buvo sunku patikėti, kai visi taip greit prisileido ir ėmė pasitikėti moterimi, kurią matė vos porą dienų. Kita vertus, visiems ten buvo naudinga su ja palaikyti gražius santykius, tik vieni suprato, kiti nelabai.
Šiaip šis romanas vienas iš tų, kur veikėjai švaisto savo ir kitų gyvenimus. Patys kalba apie carpe diem, apie amžinas meiles ir visu tuo nesinaudoja. Viskas yra patiekta ant lėkštutės, viskas aišku, suprantama visiems, tik ne patiems įsimylėjėliams. Šioks toks telemunda elementas, kuris šiaip jau netrukdo, ir šiame romane man patiko. Bet man, naiviai romantikei buvo liūdna, ir atrodė neteisinga, ir aš norėjau, kad veikėjai ateitų į protą.
Ši knyga man priminė nuostabų filmą „Laiškai Džiuljetai“ – kas matėte, sutiksite su daug kuo, ką minėjau apžvalgoje, nes viskas panašu. Bet nuo to nepasidarė nei nuobodžiau, nei linksmiau.
Ir be visos itališkos atmosferos mane domino dalis apie vyną, jo gamybą, vynuogių auginimą, net ir etikečių kūrimą. O dar įdomiau, kad vos po poros savaičių po to, kai perskaičiau knygą, netyčia nusipirkau butelį raudonojo būtent iš knygoje aprašomo vynuogyno. Įdomu, arba gal čia koks ženklas?
