Ne šiaip sau tautosakoje turime posakį apie tai, kad žodis ne žvirblis. Ne veltui kalbama, kad žodžiai gali sugriauti ir storiausio mūro sienas. Ne be reikalo žmonės yra skatinami pagalvoti iki dešimties prieš ką svarbaus sakydami. Juk vienas netinkamai ištartas žodis ar kažkaip ne taip suformuluotas sakinys gali pakeisti kito žmogaus gyvenimą. Laiku ištartas komplimentas – pakelti žmogui savivertę, o netinkama kritika – nuleisti, o gal ir surišti rankas amžiams.
Rašytojas, kurio žmonos prosenelis yra Hiršas Komisaras, imasi sunkios užduoties – atskleisti praeities šydą ir papasakoti tiek giminaičio, tiek ir žemaūgio nacių pakaliko norvego Henrio Rinano istoriją. Praeityje Henris pasirenka pinigus, kuriuos gauna už tai, kad suseka sunkiai susekamus ir nacių veiksmams besipriešinančius žmones. Hiršą ir Henrį sieja praeities įvykiai ir namas Trondheime, kuriame vyko žiaurūs dalykai.
Visų pirma, knyga parašyta kitaip, jos formatas - lyg enciklopedija. Skyrių pavadinuose – raidės nuo A iki Ž. Kiekviena jų kažką simbolizuoja ar tampa įžanga į įvykius ar veikėjų patirtis. Kitais atvejais tai tėra ištiktukas, o dar kitais, tik daiktą įvardinantis simbolis. Tačiau jaučiasi, jog viskas iki menkiausių smulkmenų apgalvota ir sudėliota tiek rašytojo, tiek vertėjos. Dera įvertinti ir vertėjos įdirbį – juk kalbos skiriasi, žodžiai, egzistuojantys viena kalba, nebūtinai prasidės ta pačia kitoje...
Vienas iš stipresnių kurinių, kuriuos baigęs skaityti ilgai mąstai. Apie gėrį ir blogį – tamsą ir šviesą, kaip įvardinta net ir knygos pavadinime. Šis tamsos ir šviesos motyvas, stiprus kontrastas visuomet puikiai suveikia kūriniuose. Pradedant pasakomis, kai viena sesuo gera, jautri, švelni, o kitos dvi bjaurybės, baigiant religija (rojus – pragaras). Gyvenime viskas panašiai ir vyksta – po menkiausio pakilimo gali laukti nuosmukis, arba po jo gali vėl šoktelt į aukštumas. Skaitant šią knygą dabar, gyvenant šiais laikais, dar kartą įsitikinu, kad ir istorija yra linkusi kartotis. Tiek šviesos, tiek ir tamsieji periodai.
Nors romanas apie karą, jo žiaurumus, bet vis tik sakyčiau gal net labiau apie žodžius, jų galią ir tai, kaip vaikystėje nepatyręs meilės žmogus gali išaugti monstru ir bandyti tą laimę atimti iš kitų. Gaila, bet gana dažnai gyvenimo nuskriaustas žmogus imasi blogai elgtis su kitais, tad labai norėtųsi, kad toje gyvenimo enciklopedijoje atsirastų daugiau šviesą žyminčių raidžių, nei tamsos simbolių.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
