Kaip ir kiekvieną kartą, taip ir šį, apie klasiką kalbėti nėra itin lengva. O ypač tada, kai labai išaukštinta, visuose sąrašuose šmėžuojanti ir įvardijama kaip pagrindinis, svarbiausias Afriką chrakterizuojantis kūrinys, mane nuvilia. Manau, kad viskas su šia knyga yra gerai, tačiau kultūra yra tokia tolima ir protu sunkiai aprėpiama, jog manęs tiesiog nesujaudino ir nepalietė.
Okonkvas yra bebaimis genties karys. Jis trokšta garbės, tačiau vieno lemtingo įvykio metu jis nusižengia genties taisyklėms ir yra ištremiamas septyneriems metams. O tuo metu, kai Okonkvas gyvena tolimų giminaičių apsuptyje, į jo genties prieangį ateina nekviesti svečiai. Krikščionių misionieriai, kurie atneša vieną vienintelę tiesą ir igbų genties žmones bando parsivilioti pas save. Viskas komplikuojasi Okonkvui grįžus – misionieriai jau nudirbę savo darbus, o kariauti prieš savus – didis nusižengimas.
Knyga parašyta prieš kiek daugiau nei pusę šimtmečio, o vis tik yra aktuali ir dabar. Ir nors skaitome apie Afrikos gentis, prieš akis kyla visiškai kiti vaizdai apie visus „tiesos, taikos ir gėrio” skleidėjus kituose pasaulio kraštuose. Pradedant indėnų genocidu, žydų naikinimu ir net pabaigiant tuo, kas šiandien mus paliečia labiausiai – Ukrainos žemėse vykstančiu karu ir žmonių engimu. Neįmanoma to nepaliesti kalbant apie tokį kūrinį, apie kurinį, kuriame kažkas nusprendžia, kad yra geresni, protingesni ir įtakingesni vien todėl, kad gyvena kitaip.
Dar daug minčių sukosi galvoje kol skaičiau ir apie moters paveikslą tokiose benduomenėse, apie jų norą patarnauti vyrams, apie haremus, apie lakstymą nuogoms laukais, apie vyrų galią. Jei tik jos žinotų, kad gali būti kitaip! - tik tokia mintis sukosi galvoje. Tačiau tada viską perkračiau ir supratau, kad mąstau taip pat, kaip ir tie misionieriai, atėję į svetimas žemes, į puikiai susigyvenusių ir turinčių savo sistemą žmonių kampą ir norintys viską pakeisti pagal save.
Tačiau viduje vis tiek liūdna, kad tos moterys nepamatys ir niekada nesupras, kad gali būti kitaip. Nors esu tikra, jos yra laimingos, gyvendamos savo molio nameliuose ir apsuptos mums tokios tolimos ir nesuprantamos kultūros.
Nors knyga pasirodė tolima ir nepažįstama, nepalietė nieko viduje, vis tik sujudino kitus ramius vandenis. Ir, žinoma, puikus knygos vertimas vertas pagyrų. Knyga, neabejoju, tiek parašyta, tiek išversta meistriškai.
Susitikime instagrame!
