Su Jane Harper jau buvau pažįstama – skaičiau dvi jos knygas apie tą patį tyrėją. Tačiau šioji knyga suklaidino. Iš pat pradžių maniau, jog tai irgi tęsinys, kas vėliau paaiškėjo esant atskira knyga. Bet gal ir geriau. Čia tikri kriminalistai ir tyrėjai būtų atėmę dalį dramos ir malonumo. Ne malonumo knygoje esantiems veikėjams, be abejo, o skaitytojui.
Prie viduryje dykumos esančio nežinomo piemens kapo randamas negyvas vienas iš Braitų šeimos brolių. Jo automobilis su vandens atsargomis – už kelių kilometrų, paliktas tarsi taip, kad būtų rastas. Policija į viską žiūri gana atsainiai, vertina kaip nuklydimą ir mirtį nuo dehidratacijos, tačiau Kamerono brolis Neitanas pasiryžęs išsiaiškinti tiesą. Bet viskas nėra taip paprasta, nes Neitanas prieš kelis metus taip pat buvo atkirstas nuo šios bendruomenės ir gali prireikti laiko į ją sugrįžti. Nepasitikėjimas sklando tiesiog ore, o klausimų su kiekviena diena vis daugėja.
Šiame romane paliečiamos svarbios, aktualios problemos visais laikais. Požiūris į jas, vienok, skiriasi pagal tai, kokioje kultūroje esi gimęs ir augęs. Tiksliau tariant, kaip buvai augintas. Ir vis tik man patiko ir veikėjų sprendimai, ir atomazga, ir taip, kaip sluoksnis po sluoksnio skleidėsi veikėjų portretai.
Visuomenėje yra labai svarbus bendruomeniškumo jausmas. Kartais jį vieni iš kitų atimame eidami su banda, nes taip paprasčiau, nei bandyti kažką ginti. Geriau apsimesti, kad nematai ir gyventi toliau. Tai ši knyga truputį apie tai, kažkiek apie smurtą visomis formomis ir tik truputį detektyvas. Ir dėl to tik norisi pasidžiaugti, nes ne tyrėjų ir ne detektyvų čia reikalas, kai viskas slypi gerokai giliau.
Iš kol kas skaitytų trijų rašytojos kūrinių, šis patiko labiausiai. Veikėjai, moralas, problemos ir atmosfera. Būtent atmosfera, autorės sukuriama aplinka ir tvankumo bei smėlio mišinys, yra tokie, kuriuos nori nenori imi jausti visu kūnu. Kai skaičiau pirmąsias dvi knygas, nemaniau, kad gali būti geriau, tačiau šioje autorė perspjovė save pačią.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
