Lakšmė gyvena Džaipure, dirba mylimą darbą – tapo moterų kūnus cha dažais ir jas gydo įvairiomis žolelėmis, maistu, o kartais suteikia psichologinę pagalbą sausainėlių ar arbatos pavidalu. Jauna moteris tauposi namui, turi begales svajonių ir lūkesčių. O vieną dieną į jos gyvenimą prisibeldžia praeitis: seniai palikta šeima išnyra iš šešėlių ir Lakšmė sužino turinti seserį; o be to, sugrįžta ir jos smurtaujantis vyras ir atsineša puokštę manipuliacijų ir melų.
Trisdešimtmetė Lakšmė – be vaikų ir be vyro gyvenanti moteris. Šiais laikais toks žmogus mažai ką nustebins, bet tik ne Indijoje ir tikrai ne ano šimtmečio viduryje. Ten bevaikė moteris buvo ir iki šiol yra kone bevertė. Apie tokias moteris yra kalbama, dauguma jas smerkia, dar daugiau – gaili. Ir yra ta mažoji dalis, kuri pavydi. Pavydi laisvės, galėjimo eiti kur nori, daryti ką nori. Priimti sprendimus be vyro leidimo. Galų gale – dirbti. Tad Lakšmė gyvena. Padeda moterims susilaukti vaikų, pagerinti santykius su vyrais, gydo ir smulkius negalavimus ar tiesiog širdies ligas. Ja pasitikima, ją graibsto klientės.
Labai seniai skaičiau romaną, kuris būtų mane nugabenęs į Indiją. Šie kraštai mane ir žavi ir baugina vienu metu: spalvos, kvapai, maistas ir kai kurios tradicijos bei šventės negali nežavėti. Skurdas, tradicijos, atsilikimas šviesmečiais moraliniais ir žmogaus teisių klausimais – baugina ir kartais verčia krūpčioti. Ypač visos situacijos, kuriose susiduria vyras ir moteris. Pastaroji dažniau lieka pralaimėtojų pusėje. Tačiau žinau, suprantu, suvokiu ir nemažai dalykų, kurie yra sudėtingi ir vyrų pasaulyje. Negali viskas būti į vienus vartus. Skaitydama apie Indiją kaskart keliu sau klausimą: jei tos tradicijos taip visus aplink skaudina, kodėl jų laikomasi? Juk negeri dalykai neturėtų būti perduodami iš kartos į kartą…
Buvo nepaprastai įdomu skaityti apie Lakšmės gydymo patirtis, apie tatuiruotes, jų reikšmę, apie piešinių simboliką. Tačiau labai daug dalykų varė iš proto: organizuojamos santuokos, už kitus priimami sprendimai. Laisvę ir žmogaus teises vertinantis žmogus manyje tiesiog spiegė visos knygos metu.
Labai labai viskas tolima ir nepažįstama, ir aš vis tiek radikali šiuo klausimu – negerai. Ypač kai žinai, kad gali būti geriau, kad gali rinktis pats, kad niekas neturi teisės tau aiškinti nei kaip kalbėti, nei ką sakyti, nei už ko tekėti.
Spalvinga, kvapni, daug emocijų sukėlusi knygą, kurią ne be reikalo taip myli užsienio skaitytojai. Žinoma, dramos čia daug. Bet ne ką mažiau ir jaukių akimirkų, trapių moterų, kurios į gyvenimą kabinasi visomis jėgomis. Ypač tokiame pasaulyje, koks pavaizduotas čia. Ir aš tikrai neturiu mintyje tik rožinio miesto Džaipuro.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
Susitikime instagrame!
