UŽMARŠTIES SALDUMAS - Kristin Harmel

Paskutiniu metu susilaukiu klausimų ir nusistebėjimų, kad kaip aš sugebu skaityti, kaip gebu susikaupti, kai aplink vyksta tokie baisūs dalykai. Atsakymo tam nėra, tačiau knygos leidžia atsitraukti, padeda pabėgti minutei kitai. Ir tai nėra blogai, nes turime likti emociškai stiprūs. Kita medalio pusė – knygos apie karą. Ar tikrai norime tokias šiuo metu skaityti? Šiaip nelabai, ypač jei žinau, kad bus daug žiaurumų, tačiau šios nebijojau. Kažkodėl nujaučiau – gal dėl prieš tai skaityto kito šios autorės romano, gal dėl pastelinių spalvų viršelio ir net pavadinimo galėjau nujausti, kad istorija bus šilta, jautri ir net kažkiek optimistiška. Neslėpsiu – neklydau.

Houpės močiutė – sena, atmintį prarandanti moteris. Ji kone visą gyvenimą praleido Amerikoje, gamindama saldumynus, kuriuos gaminti išmoko kitoje vandenyno pusėje labai sudėtingomis sąlygomis – karo metu. Moterį kartas nuo karto aplanko šviesios dienos, tad kol ne vėlu, moteris pasiryžta anūkei atskleisti visą tiesą apie praeitį. Houpė netrunka susikrauti daiktus ir išvyksta į Paryžių – ten, kur prasidėjo močiutės gyvenimo džiaugsmai ir vargai.

Labiausiai patikęs dalykas šiame romane – kalbos ir diskusijos apie religiją ir tai, kaip ji visus vienijo. Žavėjo filosofija apie dievus, apie tikėjimą, ir tai, kad visi juk tikime tuo pačiu – kiekvienos religijos pranašas juk kalba beveik vien apie tai, kaip reikia būti gerais vieniems su kitais ir kad Tas gerumas grįš su kaupu. Dažnai mes patys kai kuriuos šventųjų raštų žodžius suprantame tiesiogiai, arba priešingai – išskaitome tiek, kiek nereikėtų. Būtent todėl šis romanas ir nustebino – nes neįprasta tai, kad musulmonai padeda žydams, o krikščionys musulmonams.

Prieš kelis metus skaičiau gana įdomią dokumentiką apie knygų gelbėtojus Vilniaus gete ir tai, kaip karo metu niekam nerūpėjo skirtingos kalbos, kultūros ar religija. Buvo svarbu viską išsaugoti, kol naciai to neatėmė. Labai panašias istorijas radau ir šiame romane, kai nesvarbu kokia tavo religija ar įsitikinimai, žmogiškumas grojo pirmuoju smuiku ir jei galėjai išgelbėti knygą, dalį kultūros ar net gyvybę – tą ir darei.

Žinau, kad kuriam kitam skaitytojui gali pasirodyti per saldi. Tikiu, kad ir naivoka. Tačiau šiuo metu, būtent šiandien man tokios knygos labai reikėjo – su viltimi, su daug gerų emocijų, nei nevilties. Karas neatneša nieko gero, tik skausmą. Tačiau skausme visada lengviau pastebėti ir įvertinti mažus, bet svarbius dalykus. Būtent apie tai šioji knyga, ir man ji labai patiko.