TU IR ESI KOLIBRIS - Sandro Veronesi

Gili, keista, jautri man pasirodė ši knyga. Retsykiais tas keistumas vargino, tačiau daug dažniau džiugino. Jaukinuosi italų autorius gana sunkiai, tačiau ši knyga buvo iš tų, kurios palieka kažką sieloje. Kurios sujaudina. Tai viena iš tų istorijų, kuriai pasibaigus pagalvoji – o, kaip gaila, kad jau išnaudojau, jau perskaičiau.

Tai romanas apie praleistas progas. Apie tai, kaip mes renkamės nedaryti, vietoje to, kad imtume viską, ypač likimą, į savo rankas. Vietoje to, dažnai patikime viską sutapimams, aplinkybėms, kitų sprendimams, o ne saviems pasirinkimams.

Siužetas – daugialypis. Čia ir broliai aiškinasi santykius, ir rutuliojasi, rodos, niekada atomazgos neturėsianti meilės istorija. Taip pat, pagrindinis šio romano veikėjas, gydytojas Markas Karera blaškosi: sąmonės kertėje nuolat išnyra paauglystėje mirusi sesuo, prarasta meilė, o ir įvairūs gyvenime nutikę įvykiai neduoda ramybės vis klausdami: kas būtų, jeigu būtų? Ir, žinoma, Miraidžin – Marko anūkėlė, kuri pakeičia jo gyvenimą į gera neatpažįstamai. Daug susipynusių likimų, daug siužeto vingių, ne ką mažiau jautrių, širdį kutenančių laiškų.⠀

Knygoje tiek daug santykių analizės, į viską žvelgiama iš itin įdomių perspektyvų, ypač patiko mintys apie santykių vystymą, apie jų pradžią:

„Turėtų būti žinoma – nors taip ir nėra, - kad santykiai tarp žmonių kartą ir visiems nulemiami pačioje pradžioje. Taigi norint iš anksto sužinoti, kaip viskas baigsis, pakanka pažiūrėti, kaip prasidėjo.“

„Tačiau tiesa ta, kad jeigu meilės istorija nepasibaigia arba, kaip šiuo atveju, net neprasideda, ji persekios savo herojų gyvenimus neišsakytais ir nepadarytais dalykais, neišbučiuotais bučiniais.“

Tai knyga – amerikietiškieji kalneliai. O gal net labiau Disneilendas, tik suaugusiesiems, kurie ne visada nori užaugti. Tai poetiškesnė ir jaukesnė, ne tokia tiesmuką Piterio Peno versija. Sunku paaiškinti, kodėl man „Tu ir esi kolibris“ primena tokią vaikų klasiką, tačiau jausmas būtent toks. O pakeisti to, kaip jaučiuosi, negaliu. Norėjosi papurtyti veikėjus dėl jų strigimo, nuolatinio trypčiojimo vietoje ir besikartojančios rusiškos ruletės. 

„Svarstau: kažin, ar blogis… supranti apie ką aš? Kažin, ar ar yra kokios jo pirmenybinės trasos, ar jis atsitiktinai ką nors pasirenka ir neatstoja??“

Šis romanas – puikus pavyzdys, kaip tobulai galima iliustruoti žmogaus galią ar negebėjimą tvarkytis su savo gyvenimu. Vis tik šioje knygoje esantys pavyzdžiai gana skaudūs, švaistantys tiek pagrindinių, tiek šalutinių veikėjų metus ar gal net ištisus dešimtmečius. Nuostabi knyga. Tikra, sodri, nepaliekanti minčių jau kelias savaites.

Ir sakinys, kuris mažumėlę sudaužė širdį: „Apsieiti be tavęs tapo įprastu dalyku.“