SKAISTYBĖS METAI - Kim Liggett

Distopijas visada mėgau – jos gąsdina, baugina, tačiau gana stipriai hiperbolizuodamos parodo dalykus, kuriuos pripažinti dažnam iš mūsų yra sunku. Šios žanro romanai dažnai atspindi mūsų visuomenę, išryškina visas problemas ir į paviršių iškelia tai, kad ilgą laiką tūnojo dugne.

Tiernė gyvena Garnerio grafystėje, kurioje kasmet surenkamos visos šešiolikmetės ir yra išsiunčiamos skaistybės metams į tarsi stovyklą, tarsi į narvą po atviru dangumi. Merginos ten laikomos tam, kad per metus dingtų jų magija, galios ir kad jos galėtų grįžusios susisaistyti su joms paskirtais vyrais ir gyventi tvarkingą, patriarchų sustyguotą gyvenimą. Tačiau Tiernė kiek kitokia nei visos ir netrunka įžvelgti to, kam visos kitos yra abejingos, nes juk taip patogiau.

Jau esu skaičiusi tiek „Musių valdovą“, tiek „Bado žaidynes“, tad idėja tikrai nenustebino. Tačiau kad jau su distopija susiduriu taip retai, šio tipo kūrinių, o ypač kokybiškų, pasiilgstu. Ir tas ilgesys šįkart atsipirko su kaupu – knyga pasirodė puiki. Išbaigta. Idėjos ir siužeto vingiai dengė vienas kitą taip, kad skaitant tik ir norėjosi daugiau. Nuoširdžiai – nelaukiau knygos pabaigos. Nenorėjau, kad viskas pasibaigtų ir tas nelemtas užburtas ratas užsisuktų vėl iš naujo.

Šiame romane apstu visko, o ypač daug to, ko paaugliai, skaitydami šį romaną nė neįžvelgtų. Šis romanas man pasirodė, lyg būtų intelektualesnė „Bado žaidynių“ versija. Kuomet ten trūko motyvų, tai čia jų pakako.⠀

Paskutiniu metu vis dažniau su kažkuo pasikalbame, kad tai, kas galima vyrams, nebūtinai bus leidžiama moteriai. Kad tai, kas yra absoliučiai normalu patriarchalinei visuomenei, jau nebebus tinkama moterų bendruomenei. Baisiausia – ribos juntamos ir dabar, ir šiandien, ir mūsų visuomenėje. Nereikia toli žiūrėti ministras vyras gali baisiausiai nusikalbėti, apsigėdinti ant viso svieto: visi pasijuoks penkias minutes ir pamirš.

Neduok dieve moteris – ministrė – premjerė apsirengs per ryškų (kam?), per atvirą (kam?) rūbą – bus skalpuojama savaičių savaitėmis antraštėse, straipsniuose, diskusijose. Tikrai neturiu minties „varyti į vienus vartus“, nieku gyvu. Tačiau tiesa yra tokia, kokia yra. Ir šiandien matau, kad net ir nemažai vyrų ima tam pritarti.

Išsilavinimas, sveikas protas, lygybė, pagarba – kertiniai tiek bet kokios visuomenės akmenys, tiek ir tie stulpai, kurie ramstė ir labai skaudžias šio romano problemas.

Šioje knygoje telpa tiek daug visko įdomaus, gąsdinančio, sukeliančio tiek šiurpulius, tiek priverčiančio šypsotis, kad negaliu knygos nerekomenduoti. O ir pabaiga puiki, tiesiog puiki. Įtiko mano skoniui ir požiūriui, nors vis tiek tuo pat metu ir nuliūdino. Bet užburtą ratą jau minėjau, tad nesikartosiu.

Leidyklos dovana.

Susitikime instagrame!