Knygos apie gamtą, kalnus, ramybę. Kadaise tokių nemėgau, nepatiko ištisi gamtos aprašymai, nemačiau juose grožio, nesupratau jų prasmės. O viskas pasikeitė kai gamtą pamilau pati. Kai ir kelionėse dažniau ėmiau rinktis kalnų takus, nei miesto gatveles. Tada susivokiau ir atradau ramybės, kalnų oro ir vėjo galią. Vos pamačiusi šį romaną žinojau – skaitysiu. O imdama į rankas norėjau kažko panašaus į Seethalerį. Ar gavau? Gal nelabai, bet skaityti patiko.
Šiame nedidelės apimties romane pasakojama apie Faustą – kalnuose ramybę radusį vyrą, apie Babetę, kuri turi užeigą ir joje vadovauja visiems, apie medkirčius, slidininkus ir laimę gyventi gamtoje.
Nesu tikra, ar noriu plėstis kalbėdama apie tokios mažos knygos siužetą. Jo čia gerokai mažiau, nei gali pasirodyti pradžioje, veiksmai ima kartotis, rutina ima suktis veikėjų gyvenimuose. Tačiau mane žavėjo ta ramybė. Mokėjimas prisitaikyti prie itin permainingo kalnų oro, pagarba gamtos stichijoms, noras giliai kvėpuoti ir plačiai matyti.
Tikiuos nenuskambės per drąsiai, bet numanau, kad knyga gerokai didesnį įspūdį paliks mylintiems kalnus, gamtą, nei tiems, kurie niekada nėra vykę į kalnų žygį. Džiaugiuosi, kad skaičiau. Supratau Fausto jausmus, jo norą būti, gyventi, o ne egzistuoti. Supratau, kodėl kažkas, kone įkalintas viršukalnėse gali jaustis laisvesnis nei tas, esantis papėdėje ir galintis eiti bet kur. Tačiau vis tik knyga man pasirodė vidutinė, ir jei ne meilė kalnams, vadinčiau ir nuobodžia, nes veiksmams trūko priežasčių, o įvykiams veiksmo.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
