Kažkada seniai, labai seniai buvau religinga. Bet viduje viskas apsivertė ir tas tikėjimas manyje subliuško. Ir neslėpsiu, jo nepasigendu. Suprantu, kad žmonės gali rasti bažnyčioje ir tikėjime saugumą, atsakymus ir ramybę, tačiau manęs tai neveikia. Kodėl? Nes esu moteris, o moterys visais laikais bažnyčios buvo gniuždomos, klupdomos ir verčiamos paklusti. Kuomet vyrams atleidžiama daug, moterys dėl to paties linčiuojamos. Kuomet pasaulis kopia tobulėjimo laiptais, vyrai kartais ir kas antrą prašoka, tai moterims ne ant visų pakopų suteikiama teisė koją statyti. Net ir dabar.
Šis romanas pasakoja mums apie Jėzų. Apie jo gyvenimą, paprastą, žmogišką gyvenimą. Tačiau šios knygos centre ne jis, o jo žmona Ana. Mergina iš turtingos šeimos. Mokyta, gebanti skaityti, ir dėl to daug kam nepatinkanti. Mokanti daugiau, nei dauguma vyrų, ir tai sukuria nemažai keblumų ar net pavojų. Ši jauna moteris yra prievarta verčiama tekėti, net vėliau tą ir padaro, tik ne visai pagal tėvų planą. Jos vyru tampa Jėzus.
Norisi atskleisti kuo mažiau detalių, bet vargu, ar to reikia – juk visi puikiai žinome, kaip vystosi jo gyvenimas, kas nutinka anksčiau ir kas pabaigia jo istoriją. Tačiau mane žavėjo autorės gebėjimas visą pasakojimą įsukti per Anos pajautimus. Jei Jėzus ir realybėje būtų turėjęs žmoną, neabejoju, ji būtų labai panaši į tą, kokią mums nupaišė autorė. Ir dar – jei realybėje Jėzus būtų turėjęs žmoną, mes gyventume visiškai kitokiame, mažiau patrialchaliniame pasaulyje. Juk religija, ne kas kita, taip stipriai nubraižė ribas tarp lyčių, tarp to, kas galima vieniems ir negalima kitiems.
Ši knyga tapo tarsi visos istorijos pasikartojimu. Prabėgimas tais laikais privertė gūžčioti: kaip tada buvo baisu, kaip gerai, kad išlipome iš tų laikų; tuo pat metu – kaip baisu, kodėl visa tai tebevyksta. Knygoje įvyksta šis tas baisaus ir yra nubaudžiama auka vietoje kaltininko, nes jis vyras, o ji – moteris. Dažnas atvejis mūsų visuomenėje ir šiandien, nes moterys pačios kaltos, velkasi trumpus sijonus ir tada kažkas jas prievartauja. Prisiprašo juk.
Nepaisant visų baisumų ir neteisybės, knygoje radau labai daug vienybės, moterų bendrumo, kuris joms nuolat padėjo, stūmė į priekį ir leido išgyventi tokiame sudėtingame vyrų pasaulyje. Pagrindinės veikėjos, Anos, maištas labai dažnai rodėsi lyg būtų šis tas daugiau nei tik maištas. Ana kėlė klausimus, kurie mažai kam patiko. Ana kalbėjo apie dalykus, kurių moterys neturėtų net garsiai ištarti. Ana reikalavo kažko iš vyrų, prašė, kai reikėjo, tačiau nesižemino. O tai buvo neįprasta – nekeliaklūpščiaujanti, savo nuomonę turinti moteris tokiais laikais?
Mėgavausi istorija, nors žinojau pabaigą. Nors mažos detalės viena po kitos vis nukreipdavo į ateitį - tai netrukdė. Anos personažas – vienas stipresnių iš tų, kuriuos sutikau paskutiniu metu. Ir bijantiems religijos galiu pasakyti, kad šioje knygoje jos stulbinančiai mažai, o ir kalbama apie ją ne visada tik iš gerosios pusės.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
