Ponas Linh atsiduria svetimoje šalyje. Jis vaikšto nepažįstamomis gatvėmis aplink kvartalą, niekad nepereina gatvės, nes bijo pasiklysti. Vyras glėbyje nešasi anūkę ir ja beatodairiškai rūpinasi. Pono Linh likimas liūdnas, o jo vingius gali įžiūrėti iš mažų autoriau pametamų kruopelių; susidėlioti visą, pilną vaizdą. Tik viena yra aišku – ponas Linh yra karo pabėgelis. Jis neteko kone visko, kas yra brangiausia. Po kelių dienų ponas Linh sutinka poną Berk, kuris nekalba jam pažįstama kalba, tačiau abu vyrai suvokia, kad ryšiui užmegzti tai nėra būtina. Du ponai ir vaikelis vieno jų glėbyje sėdi ant suolelio diena iš dienos ir vienas jų pasakoja kitam savo gyvenimo istoriją. Vienas kalba, kitas klausosi.
O mano mylimas Claudel’i, ir vėl tai padarei. Ir vėl sudaužei mano širdį į šipulius. Romanas ir vėl pasitaikė toks, kuris savyje talpina daugiau, nei tik istorija. Daugiau, nei kažkoks moralas. Kai skaičiau šį romaną, pasaulis buvo visai kitoks. Tuomet jis buvo saugesnis, ramesnis. Tačiau dabar į pono Linh gyvenimą, jo patirtis, skausmą ir pasimetimą žiūriu visai kitomis akimis. Dabar net norėčiau jį stipriai apkabinti ir jam padėti.
Tai vienas iš tų atvejų, kai knyga tampa artima, pažįstama, skaudžiai duria į paširdžius, o tu norėtum, kad nerezonuotų. Kad nesuprastum. Kad aplink tave nesidarytų panašūs dalykai, kad žmonėms nereikėtų apleisti namų, palikti visko, kas jiems brangiausia. Kad niekam niekada netektų susirinkti tik tiek, kiek paneša ir bėgti nežinoma kryptimi. Ir kad nereikėtų ne savo noru klaidžioti nepažįstamomis gatvėmis, klausytis svetimos, ir tokios gąsdinančios naujos kalbos. ⠀
Ir vis tik ši knyga tik dar kartą įrodo ir parodo, kad šiame pasaulyje tikrai yra daugiau gerų, nei blogų žmonių. Tai guodžia. Ypač šiandien. Ypač dabar.
Tikiuosi, kad knyga neliks nepastebėta ir be kitų jau išleistų ir skaitytojų širdis pasiekusių knygų, šioji taip pat pasirodys Lietuvos skaitytojų akiratyje.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
