Seethaleris yra viena iš mano didžiausių meilių. Jo knyga „Visas gyvenimas“ yra amžiams įrašyta į mylimiausių sąrašą, ji man artima, sava ir brangi širdžiai. Aš vis laukiu dienos, kai ateis noras ją skaityti dar kartą. Tad nenuostabu, jog cyptelėjau pamačius anonsą, jog netrukus pasirodys nauja mylimo rašytojo knyga. O ar norisi krykštaut perskaičius knygą? Nelabai…
„Kai artėji prie pabaigos, labai daug kas pasidaro neoru. Beveik viskas, tiesą sakant.“
Šįkart Seethaleris renkasi pasakoti ne apie gyvuosius, o apie mirusius. Nes juk visi mirę kadaise gyveno. Visi kažkaip gyveno, tad būtent apie jų gyvenimus ir skaitome. Tai be galo fragmentiška, tarsi vientiso siužeto neturinti knyga, tačiau tuo pat metu supranti, kad visi romane susiję. Istorija mus nukelia į Paulštato miestelio kapines ir į jų dalį, vadinamą Lauku, kur ilsisi amžiams atgulę miestelio gyventojai, tačiau yra trumpam prikeliami – tam, kad papasakotų apie svarbiausias savo gyvenimo akimirkas. Jie keliauja prisiminimais, dalinasi savo patirtimi. Apsvarsto gyvenimo pasirinkimus, matuoja, ar vienus ar kitur padarė pakankamai. Mintimis perbėga atminties labirintais.
„Įsimylėjimas – tai uždegimas. Kad įveiktum save ir paimtum ją už rankos, kainuoja daugiau pastangų nei vėliau, kad prieš ją nuogai nusirengtum.“
Nesu didelė tokių knygų mėgėja. Fragmentiškumas man neleidžia įsijausti, o nemažas skaičius veikėjų trukdo spėti juos pamilti. Tačiau be viso to, norisi pagirti autorių už tai, kaip puikiai jis sukuria kiekvienai savo knygai atmosferą. Ir būtent dėl to skaitymo malonumas nedingsta, fragmentiškumas jo neatima. Poetiška, rami, jauki knyga, tik ne man. Bet esu tikra – ja mėgausis tie, kuriems patiko „Prižiūrėtojas“ ar net „Bėgūnai“.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
.jpg)