Buvęs karininkas Trevoras grįžta į senelio namus po jo mirties. Tačiau mirtis atnešė ne tik palikimą, bet ir begalę klausimų apie senelio gyvenimą, paskutines jo dienas ir poelgius. Trevoras planuoja namą parduoti, tačiau prisiminimai, bitės ir labai greitai jo gyvenime atsiradusi šerifo padėjėja Natali neleidžia visko taip lengvai paleisti. O kur dar kaimynystėje gyvenanti keistuolė paauglė Kelė. Viskas Trevorui rodosi kažkaip susiję, tad jis ima dėlioti dėlionę.
Šis rašytojas yra pagarsėjęs meilių seilių rašytojas. O kiti pasaulio kūrėjai jo knygas dar ir ekranizuoja. Viena vertus, jo knygos jaukios, jautrios, istorijos gana šabloniškos. Susipažįsta porelė, įsimyli, būna kartu, tada kažkas nutinka: gaisras, pikti turtingi tėvai, karas, išdavystė – arba bet koks kitas variantas, trukdantis sklandžiai vystytis santykiams. Po to įvykio, žinoma, viskas išsisprendžia ir nutinka laiminga pabaiga. Rašau tokiu sarkazmo persmelktu tonu, nes nemeluoju ir net mažumėlę tikslingai noriu pašiepti rašytoją dėl vienodo knygų sukirpimo. Apie ramius baltaodžių miestukus, šiokią tokią rasizmo nuojautą net nekalbėsiu, nes kas neįvardyta, to, galimai nėra. O kur dar toksiški santykiai ir manipuliacijos kone visose jo kuriamose istorijose. Kaip teigiamai pradėjau apžvalgą, ane?
Tai ši knyga visiškai kitokia! Čia be galo daug psichologijos, savianalizės (kita vertus, smulkmeniškumas ir kiekvienas veikėjo veiksmas, išreikštas tekstu erzino) ir gyvenimo su potrauminio streso sindromu. Rašytojas pasakoja apie bandymus lipti iš duobės, apie kilimą kai kritai tiek kartų, kad pats pametei skaičių. Ir dar bitės. Būtent jos man pasirodė pati įdomiausia dalis, viską apie bites skaičiau susidomėjusi, ypač kai žinau, kokios jos svarbios mūsų ekosistemai. Puikiai pasirinktas ir į siužetą įpintas gamtos motyvas. Net tikiu, kad jei kas po kelių metų paklaus, apie ką ši knyga, atšausiu, kad pamenu bites.
Ir dar man pasirodė įdomi istorijos dalis apie paauglę. Apie jos problemas, apie bėgimą nuo jų. Knyga tik dar kartą įrodė, kokie jautrūs ir pažeidžiami yra paaugliai, kaip sunkiai jie išgyvena problemas. O dar tokias, kokios buvo šiame romane pakeltų ir ne kiekvienas suaugęs žmogus. Tad mane įtikino. Galbūt rašytojas galėjo taip ilgai gumos netampyti, nervų veikėjams irgi, bet tokiu atveju pabaiga būtų gerokai mažiau efektinga.
Nustebino, nes gavau daug daugiau, nei tikėjaus, ir atsiimu žodžius, kad Sparks rašo tik visiškas tralialiuškas.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
