PASKUTINĖ VASARA MIESTE - Gianfranco Calligarich

Italija, Roma. Miestas, talpinantis savyje ištisus lobynus istorijos ir kultūros. Dainose apdainuotas, filmuose ir knygose nuolat vaizduojamas ir aprašomas. Miestas, kuriam, įsivaizduoju, kiekvienas esame galvoje susikūrę savo vaizdą, atvaizdą, nors net ir nesame jame buvę. Bent jau aš lūkestį turiu. Apie tai ir yra knyga – apie ryšį su Roma, meilę šiam miestui, meilę ne tik miestui, bet ir moteriai. Apie laisvę, apie bohemišką gyvenimą. Apie šiokį tokį norą eiti prieš sistemą ir gyventi taip, kaip tau norisi, o ne kaip visuomenė ir jos normos reikalauja.

Trisdešimtmetis Leo yra šios knygos herojus. Būtent jis blaškosi Romos gatvelėmis, gyvena kur papuola, glaudžiasi ir vakarieniauja pas turtingus draugus, lankosi ištaiginguose jų namuose, vilose. Jaunas, laisvas ir nepriklausomas. Ir štai Leo susipažįsta su ko gero už patį save mistiškesnę moterį vardu Ariana.

Labai bohemiška knyga. Priminė man šiek tiek porą epizodų ir pačios gyvenime, ir atsiminimai patys šviesiausi, viską prisimenu su šypsena, tad lengvai pateisinu veikėjų laisvės troškimą. Esant kitokioms aplinkybėms, gal ir pati taip hipiškai mielai vėl pagyvenčiau, nes turi visa tai šarmo. Ir tuo pat metu suprantu, kad toks gyvenimas tikrai ne visiems, dauguma mieliau renkasi stabilumą. Ir iš dalies ši knyga ir yra apie tai – skirtumą tarp tų, kuriems gerai „normalumas“ (kita vertus, kaip tą normalumą apibrėžt?) ir tų „kitų“. Dažniau nesuprastų, kartais pavadinamų keistuoliais, valkatėlėmis. O dažnas suskelia, kad jie net neva nežino ko nori. O aš manau priešingai. Būtent jie puikiai žino, ko nori – tai yra laisvė, rėmų ir apribojimų atsisakymas, nors dėl to ir nukentės kiti gyvenimiški aspektai ar poreikiai. Galim kalbėti apie Maslow piramidę, galim ir filosofuoti, bet vis tik žmogus renkasi pats. Tad visada gera skaityti apie žmones, kurie pasirenka laisvę. Apie žmones, kurie negalvoja, ką apie juos sumąstys kiti. Ir man tai atrodo nepaprastai drąsu.
Grįžtant prie knygos, deja, ji man pasirodė tik vidutiniška. Leo jei ir bandė būti hipis – atskalūnas, tai ne iki galo. Jei rašytojas ir rašė apie Romą, tai jausmą su laiku ir kiekvienu skyreliu vis kažkur išmėtė. Neįsimintina knyga, gana blanki. Jei jau taip trumpai tariant. Bet ta laisvė negali nežavėti. Ypač šiandien.