Visada apie knygas, kuriose yra bent kokia nors žmogaus teisių pažeidimų užuomina, norisi čirpauti. Ir tuo pat metu suprantu, kad po žmogaus teisių apibrėžimu telpa tiek daug: feminizmas, mažumų diskriminacija, genocidai, holokaustai, rasinė, lytinė diskriminacija ir tas pats karas. Ir daugumoje knygų šios temos bent krašteliu kabinamos. Jei niekas nieko nesprogdina, tai bent jau įdarbinti atsisako, nes esi moteris, ir galbūt kada nors gimdysi vaikus, o tai nėra patogu. Arba kažkam kliūna tavo odos spalva. Arba rasė. Arba dar koks biesas, kurio kažkam pakanka tam, jog galėtų žeminti kitą žmogų.
Kim Džijongė gyvena tvarkingą, visuomenės normas atitinkantį gyvenimą. Ji turi vyrą, sūnų, o jos gyvenimas tėra rutina ir sistemingas aplinkos poreikių tenkinimas. Vieną dieną Kim Džijongės viduje kažkas sprogsta – ji imasi kalbėti tarsi kitų moterų balsais, pradeda pasakoti jų istorijas, patyrimus, perteikia ištisų kartų emocines patirtis ir skaudulius. Kim Džijongė gana atvirai kalba apie tai, kokia bausmė kartais gali būti gimti mergaite, net ir šiais laikais.
Visada apie knygas, kuriose yra bent kokia nors žmogaus teisių pažeidimų užuomina, norisi čirpauti. Ir tuo pat metu suprantu, kad po žmogaus teisių apibrėžimu telpa tiek daug: feminizmas, mažumų diskriminacija, genocidai, holokaustai, rasinė, lytinė diskriminacija ir tas pats karas. Ir daugumoje knygų šios temos bent krašteliu kabinamos. Jei niekas nieko nesprogdina, tai bent jau įdarbinti atsisako, nes esi moteris, ir galbūt kada nors gimdysi vaikus, o tai nėra patogu. Arba kažkam kliūna tavo odos spalva. Arba rasė. Arba dar koks biesas, kurio kažkam pakanka tam, jog galėtų žeminti kitą žmogų.
Kim Džijongė gyvena tvarkingą, visuomenės normas atitinkantį gyvenimą. Ji turi vyrą, sūnų, o jos gyvenimas tėra rutina ir sistemingas aplinkos poreikių tenkinimas. Vieną dieną Kim Džijongės viduje kažkas sprogsta – ji imasi kalbėti tarsi kitų moterų balsais, pradeda pasakoti jų istorijas, patyrimus, perteikia ištisų kartų emocines patirtis ir skaudulius. Kim Džijongė gana atvirai kalba apie tai, kokia bausmė kartais gali būti gimti mergaite, net ir šiais laikais.
Sakyčiau, socialinis romanas. Arba dokumentinė proza. Arba memuarai. O gal net viso to kokteilis – knygoje suplakami skirtingi socialiniai reiškiniai, tačiau toli gražu nevaroma į vienus vartus. Autorė kartą kitą pamini, kad ir vyrams būna nelengva, o tada grįžta prie skaudžios realybės. O ją galima iliustruoti skaičiais, statistika, pavyzdžiais iš aplinkos arba tiesiog remtis savo išgyvenimais. Kai į darbą, labiau tikėtina, priims tavo bendaamžį vyrą, nes jo nereikės išleisti į dekretines. Kai nenuomos buto vienišai motinai, nes nesaugu, neužtikrinta, o galų gale, kas ten žino, kokią palaidūnę įsileisi. Suprantama, kalbu su stipriu sarkazmo prieskoniu, nes traukti per dantį patriarchalines nesąmones galima tik šitaip. O vis tik – gyvename dvidešimt pirmame amžiuje. 21! Tačiau stebuklingu būdu kai kurie dalykai dar vis jaučiasi, lyg gyventume pora šimtmečių atgal.
Nėra viskas taip blogai. Tikrai nenoriu persūdyti. Tačiau užtenka pamatyti ir išgirsti apie deginamas našles; apie už neištikimybę akmenimis užmėtomas moteris; išmėsinėjamas mergaites Afrikoje, karo metu masiškai ir žiauriai prievartaujamas moteris… galėčiau sąrašą tęsti, tik vargu, ar reikia. Tik kad vėlgi, mirus žmonai, vyras nebus deginamas. Nuėjus į kairę – paplos per petį už vyriškumą, o ne akmenį paleis. Pjaustyti nepjaustys, „seksualių“ lotoso kojelių (jei esate silpnų nervų – neiškokit vaizdų…) neformuos ir neįgaliais vyrų niekas nevers. Ir apie masinius vyrų prievartavimus taip pat retai tenka nugirsti. Moterys dar vis yra skriaudžiamos. Ne visos, ne visur, tačiau ten, kur kultūra ir įsisenėjusios tradicijos tą leidžia, žmogaus teisių klausimas yra nekeliamas ir net neminimas.
Skaičiau knygą, radau daug artimo. Pradedant nuo tokių smulkmenų, kaip tampymas už kasų mokykloje; kabinimas, kai suaugę to šitaip nebevadintume. Nelygybė darbe, skirtingi atlyginimai už vienodas pareigas... pareigos ir teisės šeimoje, jų skirstymas. Vaikų auginimas. Psichinė sveikata. Temų čia į valias. Ir šiokia tokia viltis knygos pabaigoje, tik labai apgaulinga ir trapi. Labiau dokumentika, nei proza. Daugiau faktų, nei meninių priemonių. Ir labiausiai nustebino, kokia gąsdinančiai artima pasirodė knyga apie mums tokią tolimą Pietų Korėją.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
.jpg)