Įsivaizduokite, gyvenate ramiai savo šalyje. Galbūt tai ne tobula šalis, gal ne visada tenkina valdžios sprendimai. Gal kartais kaimyno žolė atrodo žalesnė, o štai kitą dieną suima pavydas dėl kokių nors mažesnių mokesčių. Bet tu vis tiek gyveni, myli savo šalį, savo žmones, papročius ir tradicijas, niekam nekenki, nekiši nagų prie svetimų žemių, neperši kitam savo kultūros ar religijos. O tada vieną dieną į tavo žemę ateina. Įsibrovėliai, „tiesos ir gėrio“ nešėjai. Gelbėtojai nuo kažin ko. Mokytojai, pasiryžę tau paaiškinti, kaip tu „neteisingai“ gyveni. Ir imasi „perauklėti“ žmones, bandyti juos priversti atsisakyti sąvasties, savo esybės, savo šaknų. Kai imasi aukas vadinti trofėjais, nukankintus žmones – pavykusiais eksperimentais. Kiek iš jūsų pagalvojo, kad kalbu apie Ukrainą? O, deja, čia kalbu ne apie siaubus už kelių valstybių sienų, o apie labai mums tolimą Tasmanijos salą.
Būtent Tasmanija – devyniolikto amžiaus pradžioje vadinta Van Dimeno žeme, tapo namais dešimtims tūkstančių nusikaltėlių. Taip – tremtis tokiu atveju gali neatrodyti pats baisiausias likimas, tačiau šis romanas tik įrodo, jog atplėšti žmones nuo savo šeimos, savo šalies ir kultūros už absoliučiai minimalius nusikaltimus – gerokai niekingiau, nei pačios „nedorybės“. Romano centre – moterys. Atkleisiu tai, kas bus labai greit sužinoma – viena iš veikėjų, neteisingai apkaltinta vagyste Evangelina. Ją nuteisia penkiolikai metų tremties kitame pasaulio gale. Taip pat – jauna raudonpaukė žolininkė Heizelė, kurios laukia panašus likimas dėl mamos prašymu pavogto sidabrinio šaukštelio… ir trečioji – vietinė mergina Matina, kurią atplėšia nuo artimųjų turtinga britų šeima ir pasisavina tarsi žaisliuką. Vienu ar keliais atvejais visų šių moterų likimai susipina. Apie tai ir pasakojama šiame romane.
Skaitydama negalėjau atsistebėti tuo savininkiškumu. Žmonių laikymu daiktais. Ypač moterų. Nuolatinis žeminimas, priekabiavimas ar dar baisiau. Tarsi jos būtų ne žmonės, o mėsos gabalas, nutrenktas dalintis bet kuriam iš tų apsiputojusių jūreivių ar kalinių. Tėškiu be didesnių vyniojimų į vatą, nes tokių nebus ir romane. Prievartos, neteisybės ir skausmo čia galėsit semti kibirais. Tačiau lygiai tuo pačiu metu žavėjo tie menki šviesos blyksniai – į pagalba viena kitai atskubančios moterys, retu atveju ir vyrai. Net ir tokiomis tamsiomis aplinkybėmis išsigelbėjimas veikėjas pasiekdavo. Be abejo, ne visada.
Romanas parašytas įdomiai, moterų likimai persipina, istoriniai faktai sklandžiai nugula siužete, tačiau jei kalbėtume apie knygas šia tema – kol kas jokia man neperspjovė Colleen McCullough romano „Morgano kelias“. Jis gerokai didesnės apimties, jo centre vieno vyro likimas. Ir galbūt to šokinėjimo tarp veikėjų nebuvimas ir daro jį tokiu puikiu. Su Morganu gali spėti susigyventi, prie jo priprasti, dėl jo imi jaudintis. Kita vertus – ir čia dėl moterų ėmiau blūsti, nepaprastai stipriai norėjau ir linkėjau joms pačio geriausio.
Gera knyga, patiko kur kas labiau, nei tikėjaus. Sujudino visas feminizmo ląsteles manyje, vėl ėmiau keiktis dėl visko, kas vyksta netoli mūsų – juk gal ne visai tiesiogiai, tačiau istorija kartojasi. Arba bent jau jos motyvai. O kraugėriai taip ir nepasimoko.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
