Pasakojimas nukelia į Antrojo Pasaulinio karo laikus. Ten dvi labai skirtingos seserys Penrouz išsiskiria: viena jų imasi darbų Karinėse oro pajėgose, kita sesuo prapuola kaip į vandenį. Skai bando išgyventi labai vyriškame pasaulyje, kuriame jai niekas neleidžia skraidyti, nors tai yra didžiausia jos svajonė. O visai netrukus į jos gyvenimą sugrįžta jos vaikystės draugas, paauglystės meilė Nikolas. Karo fone viskas ima pintis, moterys nori kovoti už savo valstybę, o kažkur tą patį daro ir Kristiano Dioro sesuo Katrina, su kuria galiausiai susikerta ir seserų Penrouz keliai.
Neslėpsiu, tai vienas iš retų atvejų, kai man patiko ir dabarties, ir praeities linijos. Visą knygą laukiau, kol paaiškės, kam priklauso dabartyje rastos suknelės, kaip Dior susijęs su seserimis Penrouz ir kur link nuves istorija. Ir manęs atomazga tikrai nenuvylė. Įtikino. Ir papirko autorės sugebėjimas viską taip suraizgyti, jog kai tiesa ėmė aiškėti, supratau, kad kažkur viduje jau seniai visa tai žinojau.
Tai tikrai ne pirma knyga apie karą. Juolab, tai ne pirma mano skaitoma knyga, kurioje moterys imasi veiksmo, užuot sėdėjusios rankas sudėjusios. Ir tai tikrai ne pirma istorija, kai matome situacijas, kai vyrams labai nepatinka, kai moterys imasi tų neva „vyriškų“ darbų. Kartais gal dėl menkavertiškumo komplekso, o kartais iš tyro pavydo, nes kaip čia moteris su sijonu dabar juos perspjovė ir dalykus padarė geriau. Ir vis tik, skaitydama vis nepaleidau minties, kad nelabai kas pasikeitė per tuos ištisus dešimtmečius. Turbūt ryškiausia iliustracija galėtų tapti mūsų valdžioje kalnus verčiančios moterys, kurios na niekaip neįsipaišo į jokias vyrų svajones.
Vis dažniau imu pastebėti, kaip stipriai tam tikros žinios man ima trukdyti skaityti knygas. Mintyse nuolat bėgu eilutėmis ir pastebiu neatitikimus, klaidas, korektūros kliurkas ir vertimo „perliukus“. Ir deja, šioje knygoje tų „perliukų“ buvo nemažai, ir tai ėmė erzinti.
Arba tam tikri pasikartojimai, kurie galiausiai ima varyti iš proto. Bet gal čia tik aš tokia priekabi skaitytoja. Kartais bandau save atitraukti, paleisti visa tai ir koncentruotis ties pačia istorija: kartais pavyksta, tačiau ne visada.
Man romanas patiko. Lengvai skaitėsi, istorija įtraukė nuo pirmųjų puslapių. Net ir žiaurumus autorė aprašė taip, kad nebuvo kraupu skaityti, tačiau galėjai suprasti, kad saldu nebuvo. Ir didelis didelis riebus pliusas už pabaigą. Tik kad sutapimų pasirodė gal ir kiek per daug, nors suprantu, galus surišti reikėjo.
Leidyklos dovana.
Leidyklos dovana.
