Mano sūnėnas jau antrus metus iš eilės per Kalėdas visiems šeimos nariams dovanoja po knygą – kiekviena iš jų būna itin apgalvota, parinkta taikliai ir su žinute. Šįkart nebuvo išimčių, išpakavus savąją net susigraudinau. Panašu, kad mano nuostabusis sūnėnas žino, kas man yra svarbu, supranta, kuo aš gyvenu ir kvėpuoju. Tad grįžus po visų kalėdinių vaišių iškart kritau į lovą ir romaną perskaičiau.
Čia Juozas Gaižauskas kuria veikėją, kuris eina Portugališkąja šv. Jokūbo kelio atkarpa nuo Lisabonos iki Santiago de Compostela. Kiek daugiau nei 600km keliukais, kalnais, slėniais, miestais ir miesteliais. Tačiau įdomu buvo tai, kad rašytojas čia labiausiai gręžiasi į veikėjo vidų, o ne į išorę. Į suvokimus, o ne fizinę savijautą. Čia labiau kreipiamas dėmesys į žmones, Kelyje sutiktus žmones, o ne lankytinus objektus. Ir man tai patiko, nes būtent žmonės einant ir padeda tau rasti atsakymus.
Kiekvieną kartą rašydama apie knygas, kurios pasakoja apie piligrimystę, noriu dalintis savo prisiminimais. Kiekvieną kartą. Skaitydama šią knygą prisiminiau kelis einant sutiktus žmones. Ypač tuos, kurie kažką viduje sujudino ir užkabino. Moterį, kuri sustojo Leon po kelių šimtų kilometrų, ir sakė, kad tai yra baisiausias dalykas, kokį yra dariusi gyvenime. Vyrą, kuris buvo mano angelas ir padėjo man pareiti iki nakvynės vietos, kai sėdėjau be vandens prie neveikiančio fontano perkaitusi saulėje; sūnų su mama, su kuriais vis prasilenkdavome Kelyje dėl skirtingo tempo, ir tai, kaip nuėjus tą pačią dieną ir laukiant piligrimų pasų ji man pasakojo, kad kai mane sutiko pirmąsyk, burbėjau ir labai verkiau. Ašarų nepamenu. Draugą, kuris mane iki šiol vadina Burbuliuku ir kuris po Kelio įsodinęs mane į traukinį ankstų rytą stotyje verkė…
Skaitydama tokias knygas imi labiau tikėti žmonėmis, jų gerumu. Lygiai taip pat ir einant, tiki ir pasitiki. Nesvarbu, dėl ko žmogus eina, kokios jo priežastys. Tačiau kiek teko bendrauti su einančiais, ar kiek knygų apie piligrimystę skaityti, dažnas nė nežino priežasties. Ji paaiškėja pakeliui. Kelias ją parodo arba pasako. Geriausia - tiesiog išeiti, prisiruošti, susitarti su savimi ir iš tiesų pradėti. Tai jau yra nemažas žingsnis. Gali nepavykti, bet tu vis tiek būsi padaręs daugiau nei tie, kurie net neiškėlė kojos iš namų. ⠀
Skaitydama tokias knygas imi labiau tikėti žmonėmis, jų gerumu. Lygiai taip pat ir einant, tiki ir pasitiki. Nesvarbu, dėl ko žmogus eina, kokios jo priežastys. Tačiau kiek teko bendrauti su einančiais, ar kiek knygų apie piligrimystę skaityti, dažnas nė nežino priežasties. Ji paaiškėja pakeliui. Kelias ją parodo arba pasako. Geriausia - tiesiog išeiti, prisiruošti, susitarti su savimi ir iš tiesų pradėti. Tai jau yra nemažas žingsnis. Gali nepavykti, bet tu vis tiek būsi padaręs daugiau nei tie, kurie net neiškėlė kojos iš namų. ⠀
Gera knyga, graži knyga. Vietomis labai buitiška, vietomis poetiška. Persunkta mistikos, bet ne iš tos fantastinės pusės, labiau gal net sakyčiau iš dvasinės. Kai nušvitimai suteikia atsakymus ir širdyje palengvėja. Ir neslėpsiu, nesitikėjau, kad knyga taip patiks. Be to, ši knyga tikrai patvirtina faktą, kad žmones mes gyvenime sutinkame ne be reikalo. Ypač tuos, kurie mums kažką duoda. Tad norėčiau ir aš dažniau būti ta, kuri duoda, nei tik iš kitų ima. ⠀
Buen Camino.
Susitikime instagrame!
