TOBULŲ ŽMONIŲ ISTORIJOS - Dovilė Raustytė

Kažkodėl trumpos istorijos – novelės mane paveikia. Jos dažniausiai kerta. Kaip labai gerai užaštrintas kirvukas ar tik ką pagaląstas peilis. Romanuose dažniausiai egzistuoja tam tikra preliudija, žaidimas su skaitytoju, vedžiojimas po įvairias zonas, klimaksas… o štai su novelėmis – pradeda, ir jau baigia. Ir ta pabaiga tokia būna, kad skaitei rodos niekuo neypatingą istoriją ir tik šast per galvą. Kaip? Kaip tokiame trumpame pasakojime galiausiai sugebama sudėti tiek daug? Ne šiaip jau rašančių žmonių bendruomenėje kalbama, jog novelės yra baisiai sudėtingas žanras. Tik drąsūs jo imasi. Nes eseistikos pilna visur. O štai novelės – jau kas kita. Jos turi turėti tą veiksmo ir atoveiksmio efektą, staigmeną.

Ir kaip ir su visais novelių ar trumpų istorijų rinkiniais, į širdį įkrenta ne visos. Ir labai dažnai jas jungia kažkokia bendra tema arba bent kažkoks trapus ryšys. Šiame rinkinyje – be abejonės – žmonių ryšys, santykis. Jau nekalbu apie tai, kad dauguma istorijų yra apie moteris ir jų bandymus tą ryšį palaikyti.

Bet vis tik man pasirodė, jog tai istorijų rinkinys apie tai, kokiais mes norėtume būti. Nes kiti taip atrodo. Nes kažkas iš mūsų kažko reikalauja. Nes pasiduodame spaudimui, kai galėtume galvoti savo galva, tačiau pamirštame tą daryti. Ir tas tobulumas – koks jis trapus, ir kaip čia buvo pateiktas. Būtent novelėje „Tobulų žmonių istorijos“ – apie mus visus. Apie socialinius tinklus. Apie tai, ką rodome, ir kaip stipriai tai skiriasi nuo realybės. Kai galbūt nieko nemeluojame, nieko neiškraipome, tačiau parodome tik labai nedidelę dalį. Net ir tos padovanotos gėlės gali slėpti daug daugiau. Ar kino seansas, į kurį turėjai eiti su drauge, o ėjai viena. Ar jaukus vakaras su knyga (o iš tiesų žmonės, su kuriais buvo tartasi tiktis atšaukė susitikimus kone paskutinę minutę…). Galėčiau vardinti ir vardinti. Taip pažįstama. Taip velniškai jautru.

„Kaip gerai, kad šiandien antradienis“ – labai surezonavo. Pasirodė tikriausiai stipriausia šio rinkinio novelė. Gal dėl karantino, gal dėl persipynusios realybės. O gal tiesiog dėl pabaigos, kurią kiekvienas supras skirtingai. Bet ji buvo iš tokių, apie kokias kalbėjau pradžioje… ⠀

Vienas už kitą įdomesni veikėjai. Ir žinoma – artimos ir pažįstamos temos bei situacijos. Labai įdomi istorija apie kaštonus ir KGB kalėjimą. Net nusipurčiau perskaičiusi. Ir vėl netikėta. Gerąja prasme. Dabar eidama pro šalį visada prisiminsiu šią knygą.

Patiko. Ir priminė, kad ne viskas, ką matome aplink save, yra tiesa. Arba bent jau ne pilna, išbaigta istorija. Viskas priklauso nuo to, kiek pasirenkame rodyti ir kokie norime atrodyti kitiems.

Leidyklos dovana.

Susitikime instagrame!
www.instagram.com/gretabrigita.lt