Gana sunku kalbėti apie klasiką. Nesu nei literatūros kritikė, nesijaučiu ir tokia kompetentinga, kad kritikuočiau ar narstyčiau po kaulelį kūrinius, kurie atlaikė dešimtmečius ar ilgiau ir keliavo iš širdžių į širdis. Tačiau vis tik norisi pasidalinti įspūdžiais ir mintimis, kurios mane aplankė skaitant šį romaną. Nes minčių, patikėkit, tai visas avilys. Kai pamačius knygos apimtį ėmiau baimintis – kad bus ištęsta. Kad nepatiks. Kad atsibos. Nieko panašaus nebuvo – Steinbeck’o humoro jausmas, jautrios įžvalgos apie žmones ir sklandus siužetas mane visiškai papirko.
Didžioji depresija. Amerikos rytuose gyvenantys žmonės sulaukia pažadų apie aukso klodus vakaruose ir palieka namus. Susikrauna daiktus, parduoda tai, kas netelpa ir su visomis šeimomis puola vakarų kryptimi. Kelionė ilga, sunki, o pakeliui į paviršių ima kilti abejonės, kurias pakursto atgalios važiuojančios mašinos, žmonių pasakojimai ir nualinti pakeliui sutikti žmonės. Šis pasakojimas – tai Džodų šeimos kelionė svajonių link. Skurdo nualinta šeima patiki skrajutėse surašytais pažadais ir iš Oklahomos pajuda į Kaliforniją. ⠀
Ne pirmas kartas, kai nutinka taip, kad keliauju ne tik siužeto vingiais, bet ir kartu su veikėjais. Skaitydama šį romaną mintyse vėl atsidūriau vietose, kuriose man pačiai teko lankytis! O tai tik sustiprino įspūdį. Jų transportas Mohavės dykumoje gedo, variklis kaito, detalės sproginėjo ir nelaimės sekė nelaimes – pažįstama. Prisiminiau, kaip greitkelyje vidury nakties, pasišviesdamos prožektoriais aušinimo skystį kažkur palei Huverio užtvanką pylėmės. Ar kai Beikersfilde radome pačią kiečiausią baikerių stovyklavietę ir likome joje ilgiau, nes susipažinome su vietiniais ir be nuotykių neapsiėjome… tad skaičiau knygą ir visos vietos kilo prieš akis. Suprantu, nesu naivi, kad viskas atrodė kitaip prieš šimtmetį. Tačiau dykuma ir naivus žmonių požiūris, kad Kalifornija – svajonių valstija, tikrai mažai pasikeitė.
Ir vis tik knygoje pasakojama apie rimtus ir skaudžius dalykus. Recesija, žmonių turtų nusavinimas, jų išspyrimas iš protėvių uždirbtos, artos, mylėtos žemės. Dėl ko? Dėl pinigų. Dėl turtų. Monopolijos. Nežinau, koks turi būti žmogus, kad neatjaustų šio romano veikėjų. Ir vis tik mane labai vargino antžmogiškumas. Siutino noras pasipelnyti iš kito nelaimės. Tačiau Steinbeck’as nei vieno nepavertė blogesniu ar geresniu už kitą. Kiekviena skriauda buvo paaiškinta. Papasakota, kodėl veikėjas elgiasi vienaip, o ne kitaip. Bet vis tiek buvo liūdna, nors ir supratau, kad kartais galimybė gauti maisto bus svarbesnė, nei tai, kad numuši užmokestį po tavęs ateisiantiems.
Skaudėjo širdį skaitant apie pokyčius. Juk supranti, jog be pokyčių pasaulis netobulės, kita vertus, gaila žmonių, kai iš jų atimama galimybė dirbti, užsidirbti, nes viską uzurpuoja technologijos. O Steinbeck’as taip gražiai apie meilę žemei rašo…
Kad ir kaip bebūtų, optimizmo šioje knygoje mažai. Temos skaudžios, kabina jautrias stygas, veikėjus nori to ar ne – pamilsti, tad vėliau jų imasi daryti gaila, nes toks šiek šiek užburtas ratas. Rodos, vargams galo nėra ir nebus. Tad kažkaip lyg ir kam gero nutikus nori džiaugtis, bet po kai kurių įvykių supranti, kad čia sakyti „op“ neperšokus griovio nereikėtų. Nepaisant pesimizmo, niūrių nuotaikų ir sunkių patirčių, šis romanas yra apie mus visus. Apie paprastus žmones, kurie nori gyventi, o ne egzistuoti. Kurie nori gero savo artimui, brangiam žmogui. Kurie nori sąžiningai dirbti ir užsidirbti. Turėti kąsnį maisto be maldavimo ar elgetavimo. Tik tiek. Tačiau atsiranda tokių, kuriems visada reikia daugiau. Ir kuriems niekada nebūna gana.
„Versle žmogui tenka meluoti ir sukčiauti, bet vadina kitaip. Štai kas svarbiausia. Jei imsi ir pavogsi padangą – būsi vagis, bet jis norėjo pavogti iš tavęs keturis dolerius už kiaurą padangą. Tai vadinama verslumu.“⠀
Štai ši citata labai gerai apibūdina visą romaną ir santykius tarp žmonių. Kai vieni kitiems iškabins akis dėl paskutinio kąsnio. Kai apgaus. Tačiau romane radau ir labai daug šviesos, gerumo. Teisingų minčių apie moralę. Apie buvimą žmogumi. Ir daug dažniau veikėjai vieni kitus palaikė, nei atvirkščiai.
Ši knyga – saldžiai karti. Labai gera, nuostabiai parašyta, tačiau nepaprastai liūdna. Vis tik mane sužavėjo ir meilė šiam rašytojui paaugo kelis kartus. Nes jautru. Nes įtikino. Nes čia pagrindiniu smuiku grojo žmogiškumas. Na ir krislas humoro, nes kaip gi Steinbeck’as be jo.
