Neslėpsiu, kažkuriuo metu atsibodo knygos apie karą. Leidybos pasaulyje buvo atėjusi mada ir viena po kitos dienos švieson žengė knygos apie Holokaustą ir Aušvicą. Vienu metu jų perskaičiau tiek daug, kad galiausiai sapnavau, jog pačią gyvą į kažkokio morgo – krematoriumo krosnį kišo. Tuo metu susipratau, kad gal gana. Kad reikia paleisti šio tipo knygas, nes kad ir kokios įdomios ir įtraukiančios jos yra, mano emocinei būklei tikrai nepadeda. Tačiau dabar knygas apie karą vėl mielai imu į rankas. Tik retai, darau tarp jų tarpus ir savęs emociškai nebealinu. O tada jos palieka dar stipresnį įspūdį.
Tai knyga, paremta tikrais įvykiais. Tai knyga, kurioje smulkenos ir tam tikros detalės yra atkeliavusios iš praeities. Romanas pasakoja apie jauną moterį Evą, kuri yra priversta bėgti iš namų, nes naciai suiminėja visus žydus. Deja, bet tėvas patenka jiems į nagus, motina kraustosi iš proto, o štai Eva yra ta veikėja, kuri imasi veiksmo, eina ir daro. Baimė ją veikia tarsi dopingas, tarsi kuras, ji nesustoja. Laimingų atsitiktinumų dėka moterys pabėga į mažą Prancūzijos kaimelį, kuriame Eva netrukus imasi veiklos – kunigas ją įtraukia į dokumentų klastotojų tinklą ir Eva, jausdama kaltę dėl tėvo bei visų nekaltų mirčių gelbėja šimtams vaikų gyvybes.
Evos ryžtas buvo nenusakomai įkvėpiantis. Skaičiau ir ja žavėjausi. Bebaimė moteris. Moteris, kuriai rūpėjo gyvybės, vaikai, teisybė. Kurią siutino visa pasaulinė tragedija. Ir tai pavertė šią istoriją daug įtikinamesne. Esu tikra, tokioje situacijoje dažnas nuleistų rankas. Bet herojų visada atsiranda. Toks jau yra gyvenimas. O šiame kūrinyje ta herojė buvo Eva. Stipresnė už daugumą aplink save.
Meilė knygoms taip pat buvo juntama visą laiką, kol skaičiau romaną. Pradedant tuo, kad Eva buvo bibliotekininkė, baigiant tuo, kokią didelę dalį jos užėmė romane kaip simboliai, kartais kaip įrankiai gyvybėms ar istorijoms išsaugoti. Lygiai taip pat kaip ir Evai, man knygos nėra tik popierius. Nėra tik rašalo dėmės lapuose. Tad meilė knygoms dar labiau sustiprino susižavėjimą šia veikėja.
Ir labai noriu paminėti Evos mamą. Tai buvo viena šlykščiausių veikėjų, sutiktų paskutiniu metu. Tokios susireikšminusios moters dar reikėtų su žiburiu paieškoti. Tokios savanaudės, ėdančios savo didvyriškus darbus darančią dukterį nesimėto pakelėse. Jos lipa kitiems per galvas ir manipuliuoja iki nukritimo. O jei mamelė dar ir maniakiškai tikinti, tai kaip čia dukra vis bažnyčioje būna, kaip ji čia ne su žydaičiu dirba. Visą knygą ji mane, švelniai tariant, vedė iš proto. Bet gerai, reikėjo to supurtymo Evai kartas nuo karto. Įtikinimo, kad tai, ką daro, yra aukščiau kažkieno nepagrįstų prašymų. Ir nesvarbu, kad tai mamos – manipuliatorės užsispyrimas.
Knyga pasakojama dviejomis linijomis, tačiau šįkart dabartis užėmė labai mažą vietą, ir tai buvo puiki mintis. Visas skaitytojo dėmesys buvo nukreiptas į praeitį, į Evos žygdarbius, jos meilės istoriją, jos patirtis ir skausmus. Nes pripažinkim, autoriai mėgsta kurti atskiras istorijas ir dažnas iš jų su tokiu pasirinkimu prašauna, nes istorijos nebūna lygiavertės, o knyga išsitęsia. Tai čia to nėra.
Pabaiga… vieniems patiks. Kiti sakys, kad liūdna. Kitiems pasirodys per saldu. O man taip per viduriuką. Nes tikrai ne visos „laimingos“ pabaigos yra tokios, kokios gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
