Labai sunkiai ryžtuosi kalbėti apie Gary knygą. Prisimenu, kaip prieš porą metų skaičiau jo autobiografinį romaną „Aušros pažadas“ ir vėliau parašiau ilgą apžvalgą, sulaukiau įdomių, taikiai sudėliotų ir argumentuotų komentarų; su kitais skaitytojais tiesiog padiskutavome. Ir tai mane pradžiugino: faktas, jog galiu neigiamai kalbėti ir kiek tik sugebu, argumentuotai išreikšti savo galbūt ne tokį pozityvų įspūdį apie knygą. Ir, deja, istorija kartojasi, nes davusi Gary antrą šansą supratau: daugiau jo knygų aš neskaitysiu. Kad ir kokia būtų graži teksto forma ir rašymo stilius, turinys manęs asmeniškai netenkina ir tas „nėriniuotumas“ galiausiai ima varginti. Ir kaip visada – džiaugiuosi, kad vis tik tą šansą rašytojui suteikiau. Nes kartais nusiteikimas ir stereotipai iš mūsų atima gerokai daugiau, nei duoda. ⠀
Tai paskutinis Romain Gary romanas, kurį parašęs rašytojas nusižudė. Tai pasakojimas apie jauno vaikinuko Liudo meilę žydaitei Lilai Bronickai. Tai knyga apie karą, apie išsiskyrimo skausmą, apie iliuzijas, šeimą, kovą už garbę bei apie aitvarus ir galimybę juos iškelti į orą ir paleisti pavėjui. ⠀
Tik praėjus kuriam laikui ėmiau suprasti, kaip stipriai motinos meilė „Aušros pažade“ atsispindi Liudo ir Lilos santykiuose. Kai viskas tarsi hiperbolizuojama, išaukštinama, kai nenorima jausmų paleisti, laikomasi jų įsikibus tarsi šiaudo. Kai Liudas eina ir eina prie upelio su uogomis ir laukia. Laukia. Laukia. Man šios knygos tam tikrais motyvais pasirodė tarsi viena kitos atspindys. Tie lūkesčiai, emocijos; ir nors šioje knygoje ryšiai man nepasirodė tokie toksiški, aš vis tiek jutau tą narcistiškumą ir savanaudiškumą iš Lilos pusės. O galbūt tai tiesiog klaidingas mane lydintis santykis su Gary ir jo kūryba, kurios su kiekvienu puslapiu ėmiau nekęsti vis labiau. ⠀
Ne šiaip sau sakoma – kad nuo meilės iki neapykantos tik vienas žingsnis. O gal galima abu jausti vienu metu? Tad panašiai ir jaučiuosi – kai noriu, trokštu, kad patiktų, bet ne. Tarsi stovėti viena koja vienoje, kita jau kitoje pusėje. Ir kažkas vis traukia, tai į vieną, tai kitą, bet niekaip nepersisveri, lieki pakibęs.
Vis tik radau vieną teigiamą dalyką jo kūryboje, kuris nei erzino, nei pykdė – tai Gary humoro jausmas, kurį junti veikėjų kalboje, mąstysenoje, vis pagauni spalvinguose ir išraiškinguose jų dialoguose. Ne kiekvienas rašytojas sugeba juokauti, kai kalbama skaudžiomis temomis. O ir jo tamsokas humoras pasirodė labai artimas mano humoro skoniui.
Simboliška, bet paskutinis Gary romanas, nujaučiu, ir bus paskutinis mano gyvenime. Nesu linkusi taip kategoriškai teigti, kad kūrybos neskaitysiu, tačiau savarankiškai rankos link šio rašytojo romanų nesities, o visus nėrinius ir gražų tekstą paliksiu tiems, kam to pakanka. Pati paieškosiu sau artimesnių rašytojų.
Leidyklos dovana.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
