Mintimis prabėgdama šiuos metus supratau, kad vien tik paminėti keliones bendrame įraše, kur kalbėsiu apie knygas, būtų nesąžininga. Kai 2020 metų pradžioje išlėkiau į Vieną, tikrai tuomet dar nenumaniau, kad viskas bus taip, kaip buvo. Mintyse buvo ne vienas planas, buvau ir bilietų nusipirkusi, bet viską nuskandino nelemtas virusas. O štai šiemet viskas pasikeitė. Siela buvo tokia alkana, kad šaudžiausi bilietus ir laksčiau. Nors ką čia – vieniems trys išlėkimai gali atrodyti kaip daug, prabangu, man po pusantrų metų štilio ir visų draudimų tai buvo pats tas.
Pirmoji kelionė, ir daugiausiai sielos ramybės atnešusi išvyka buvo į Italiją. Ten lankiausi ne pirmą kartą, tačiau tuomet man niekas neberūpėjo. Skridau vos penkioms dienoms, tačiau kelionė, neslėpsiu, išvargino. Kaip ir pirmose savo kelionėse, čia šiek tiek lėkiau, norėjau pamatyti kuo daugiau. Pabuvau Venecijoje, Veronoje, Sirmione mieste ant Gardos ežero kranto ir užsukau pas draugą į Bergamo, iš kur ir skridau namo. Nepaisant nuovargio, džiaugiausi viskuo, kiekviena smulkmena ir kiekviena ledų porcija gydė sielą. Ir nors iš pradžių bijojau į Italiją skristi liepos mėnesį, baimės buvo nepagrįstos. Grįžau tarsi po gero terapijos seanso.
Tada po kiek daugiau nei mėnesio, rugsėjo pradžioje, išskridau į normalias savaitės trukmės atostogas į Kroatiją. Kelionę labai atsakingai ir protingai planavausi, ir tik grįžus supratau, kad reikėjo daryti kaip ir su Italija ir bilietus namo pirktis iš paskutinės stotelės arba iš miesto netoliese. Ši klaida man kainavo kone visą dieną autobuse. Kroatijoje keliavau po Dubrovniką, Makarską ir šalia esantį Biokovo nacionalinį parką, nuvykau į Splitą ir jį įsimylėjau, susiradau draugę Italę, su kuria šokome dvi naktis, po to leidausi į Šibenik vien dėl Krkos nacionalio parko, o mano širdį pavergė ne parkas, o pats miestas. Jame likau ilgiau, nei planavau, tad galiausiai į Dubrovniką grįžau jau vėlų vakarą ir teliko pernakvoti. Kroatija – be galo saugi šalis. Net kaip solo keliautoja ten nei akimirkai nebuvau susigūžusi iš baimės ar nerimo, nors tikrai daug kur vaikščiojau ir sutemus – taip jau būna, kai tamsa ateina 7val. vakaro.
Ir paskutinis išvykimas vėlų rudenį buvo jau su sūnenu – pačiu geriausiu kelionių draugu. Su juo leidomės Kijevo gatvėmis, malėmės po miestą, parkus, vienuolyną, cerkves, ragavome kalnus maisto. Nors Kijeve buvome penkias dienas – tiek pat praleidau Italijoje – neabejotinai tai buvo viena pigiausių kelionių mano gyvenime. Nieko nekeisčiau, gal tik nebent patogesnius batus būčiau ėmusi. ⠀
⠀
Džiaugiuosi išvykomis – kelionėmis – atostogomis. Tikiuosi, kitais metais jų bus dar ne viena ir ne dvi. Vieni lėktuvo bilietai jau įkritę į el.pašto dėžutę, o išvykimas, jei viskas gerai ir niekas nepasikeis, tikrai greitai. O jei ir ne, visiškai negaila, kai bilietus nukauni už 5 eurus į vieną pusę…
Už ėjimą, skrydžius, plaukimą pasroviui, už patyrimus ir džiaugsmus. Ir kad kiti metai būtų dar geresni.
Susitikime instagrame!
