Tai maža, bet galinga knygutė su svarbiomis žinutėmis apie laikinumą, neišnaudotas galimybes, gerumą. Tokios knygutės – „Baltų lankų“ perlai. Nežinau nei kaip, nei kokiais būdais leidykla jas atranda, tačiau galiu tik džiaugtis ir būti dėkinga. Ir ne tik jiems, bet ir autorei, kuri vos į šimto puslapių kūrinį sudėjo tiek daug.
Knygoje pasakojama apie mažą Airijos miestuką, kuriame gyvena pagrindinis veikėjas Bilas Ferlongas. Jis sunkiai ir daug dirba, žmonėms vežioja malkas ir anglis, rūpinasi savo žmona ir net penkiomis dukterimis. Vieną dieną prieš pat Kalėdas jis atvyksta į vienuolyną, kuriame gyvena ir yra prižiūrimos jaunos „puolusios“ merginos. Veronikų prieglauda, liaudiškai tariant. Apie vienuolyną mažai kas kalba, tačiau dauguma numano, kad už jo sienų galimai vyksta negeri dalykai. Bilas sandėliuke aptinka menkai apsirengusią, basą moterį, o vėliau paaiškėja, kad vienuolių gniaužtuose yra ir jos keliolikos savaičių kūdikis. Viską gaubia tyla. Niekas nekalba, o Bilas paskęsta prisiminimuose.
Bilas yra veikėjas, kurio širdis didesnė nei kitų. Kurio empatija tokia stipri, kad tą jauti kiekviename puslapyje. Tai žmogus, kuriam iš tiesų rūpi. O galiausiai, jo apmąstymai priverčia ir skaitytoją galvoti, svarstyti, kelti klausimus. O gal tiesiog kaip vyras, gyvenantis šešių moterų apsuptyje, gerai supranta, kad yra teisinga, o kas ne. O galbūt jo širdis tiesiog tokia didelė, kad vos sutelpa jo kūne ir jis trokšta gerumu dalintis. Nežinau, tik norėčiau, kad ir gyvenime būtų daugiau tokių žmonių kaip šio romano herojus.
Tokios įstaigos – Magdalenos skalbyklos iš tiesų egzistavo. Paskutinė įstaiga buvo uždaryta 1984 metais. Kalbama, jog per 19-20 amžius, šiose prieglaudose galėjo būti išnaudota apie 30000 moterų. Jos ten patekdavo įvairiais būdais, bet dažniausiai nuteistos dėl amoralių nusikaltimų ir būdavo siunčiamos dirbti į skalbyklas perauklėjimui. Moterys ten buvo fiziškai, seksualiai ir psichologiškai alinamos ir išnaudojamos. Skalbyklų paslaugomis naudojosi daug gerai žinomų žmonių ir įmonių.
Knyga šiek tiek priminė Seethalerio kūrybą. Priminė visus jaukiausius ir gražiausius kada nors matytus filmus, visas labiausiai širdį sukirbinusias knygas. Tokių istorijų reikia ne tik prieš šventes. Tokių istorijų reikia kasdien.
