Džeikobas Čerčeris yra jaunas, tačiau jau nemažai pasiekęs rašytojas. Nepaisant sėkmės jo karjeroje, jį prisiveja praeitis – Džeikobui pranešama, jog mirė jo motina, tad jis turi grįžti į Jutą į vaikystės namus, kuriuos paliko būdamas šešiolikos. Pradėjus kapstytis po mamos daiktus į paviršių įma kilti prisiminimai, skauduliai, o visai netrukus į duris pasibeldžia ir Reičelė – moteris, taip pat ieškanti atsakymų į daug metų ją kamuojančius klausimus.
Mėgstu jaukias, ramias knygas, kuriose beveik viskas nuspėjama kone nuo pat pirmojo puslapio. Tokios knygos įneša daug jaukumo, saugumo jausmą ir geras emocijas į mūsų gyvenimą. Skaitai, ir tarsi pabėgi nuo kasdienybės, tačiau tuo pat metu knyga labai toli ir nenubloškia, nes dalykai, apie kuriuos kalba autorius yra gerai pažįstami ir artimi. Ši knyga ir yra apie tai – apie šeimą, artimuosius, apie praeities skriaudas ir klaidas. O visų svarbiausia – apie atleidimą. Apie tai, kad retsykiais atleisti reikia labiau dėl savęs, nei dėl to, kuriam atleidžiame. Ir kad tik taip galime pajudėti į priekį. Paleidę tą mums prikabintą akmenį, kurį bereikalingai tampomės ir jis mus stabdo.
Aišku, norėtųsi burbėti apie nesirūpinimą vaikais ir tai, kaip nemeilė juos gali sutraumuoti; kad neteisinga, jog šešiolikmetis vaikas yra išspiriamas iš namų ir vietoj jo moteris renkasi vyrą. Neteisybė, neteisybė, dar kartą neteisybė, ir to čia netrūko. Tačiau tai puikiai paaiškina, kodėl gali tiek daug metų pykti. Kodėl tiek metų gali skaudėti širdį.
Tai labai lengvas romanas. Neradau čia kažkokių gilesnių sluoksnių, neradau ir labai intriguojančio siužeto, o ir istorija pasirodė nuspėjama labiau, nei man patiktų. Tačiau vis tiek ši knyga kažką paliko širdyje. Tai ypač tinkamas romanas kalėdiniam laikotarpiui, kai aplink norisi daugiau gerumo, jaukumo ir atleidimo.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
