Ateinu pakalbėti apie Backmaną ir jo romaną „Nerimo žmonės“. Skaičiau, nes sudomino tema. Skaičiau, nes žinau, kaip ir ką Backmanas sugeba užkabinti. Kaip jis moka priversti skaitytoją vienoje pastraipoje juoktis, o kitoje – graudintis. Ir šiame romane to netrūko, vien ko verti veikėjai, kurie buvo vienas už kitą nenuspėjamesni ir ypatingesni. O jaučiat artėjantį „bet“?
Romano ašis – banko apiplėšimas ir įkaitų drama, kurios sudėtinės dalys ir herojai… o dievai. Pradedant paklaikusia agente, baigiant bobute, kuri rūpinasi visais aplinkui, pagrobėju taip pat. Bet ši įkaitų drama kitokia. Kodėl? Sužinos tik kantrausi skaitytojai, perskaitę romaną iki pat galo.
Gal padarysiu taip, kaip įprastai nedaroma, ir pakalbėsiu apie dalykus, kurie man net ne tai, kad nepatiko, o varė iš proto. Cha-o-sas, o ne knyga. Bardakas, o ne įkaitų drama. Ne nusikaltimas, o nesusipratimas. Ir mes tai suprantame jau pirmuose puslapiuose. Tačiau man, kaip skaitytojai, tai buvo alinanti patirtis. Šokinėjimas nuo veikėjo prie veikėjo, nuo tyrėjo prie tyrėjo, o kur dar visokios šalutinės istorijos ir herojai, kuriems skirta tik tam tikra didaktinė pareiga romano sūkuryje, tačiau turi atsekti kas su kuo valgoma, jei nori nepasimesti. Ir blogiausia tai, kad tas chaosas tęsiasi labai ilgai. Man asmeniškai – per ilgai. Nes kai paaiškėja to priežastys, aš joms pritariu, su jomis sutinku. Tačiau viso to galėjo būti ne 400, o gal net perpus mažiau puslapių. Man asmeniškai būtų užtekę.
O ta geroji dalis, ta šiltoji, backmaniška dalis. Ji buvo nuostabi. Kai jau pavyko išsikasti iš po tų visų sluoksnių ir miražų, istorija atsiskleidė visai kitomis spalvomis.
„Nes visi ka nors myli, ir visi, kurie myli, yra praleidę keletą beviltiškų nemigos naktų sukdami galvą, kaip sugebėti išlikti žmogumi. Kartais dėl to padarome tokių dalykų, kurie vėliau atrodo nesuvokiami, bet būtent tada atrodė kaip vienintelė išeitis.“
Autorius kerta. Kerta per skaudžiausias vietas – kalba apie žmonių vienatvę, kaltės jausmą, emocijas, savižudybę, išeičių ieškojimą, kai esi pasiklydęs pačiuose klaidžiausiuose labirintuose. Ir kai tikrai nematai jokios išeities.
„Nes tubūt ir tu žinai, kas yra nerimas, ką reiškia dienos, kai taip skauda tas vietas, kurių neparodo rentgenas, kai žodžių nepakanka paaiškinti net mylimiausiems žmonėms.“
Gal ne visus palies šis romanas. Gal kiti nesugebės įžiūrėti kiaurai visą padriką siužetą. Gal dar kitiems viskas pasirodys paviršutiniška. Bet labai tikiuosi, kad tokių žmonių bus mažuma. Šioje knygoje netrūksta paguodos. Šviesos, ramybės. Čia daug to „aš su tavimi, aš suprantu, kad galbūt tau sunku“, vietoje užknisančio „viskas bus gerai“. Juk niekas nežino, ar viskas bus gerai. Ir aš, kaip skaitytoja, jaučiuosi dėkinga autoriui. Perskaičius tokią knygą tas nerimas virsta ramuma bent kelioms akimirkoms. O kartais tiek pakanka, kad tu sustotum ir neperžengtum tos plonos ribos į ten, iš kur kelio gal net nebėra.
„Galbūt tai biologinė funkcija – iki tam tikro amžiaus vaikai tiesiog myli tave besąlygiškai ir beprotiškai dėl vienintelės priežasties, - nes tu esi jų. Gerai sugalvoja ta biologija. Jai komplimentas.“
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame!
