KAVA SU APELSINAIS - Lina Ever

Einant šv. Jokūbo keliu, link jo pabaigos, vieną labai sunkią dieną piligrimai galiausiai prieina kone patį aukščiausią viso kelio tašką ir Geležinį kryžių. Prie jo, sako, reikia palikti skaudulius ir atleisti tiems, kuriems nori arba bent jau viliesi atleisti. Tos dienos maršrutas – itin sunkus, alinantis kelias. Aukštos viršūnės, daug slėgio pokyčių. Eidama link Geležinio kryžiaus gal dvi dienas ėjau tarsi su akmeniu užanty. Buvo be galo sunku. Buvau tokia pikta. Ant visko, ant viso pasaulio, o ypač žmonių, kurie mane įskaudino, kurie tyčiojosi ir nepaliko ramybėje mokyklos laikais. Žmogus, su kuriuo ėjome kartu, dabar galiu vadinti Kelio draugu, ko gero mano tėvo metų vyras, pasiekęs kryžių stovėjo į jį atsirėmęs ir verkė. Mačiau, kad ir keikėsi, ir raudojo. Palikę kryžiaus papėdėje skausmą atsigėrėme vyno ir nuėjome likusius kilometrus itin lengvai. Tarsi tas akmuo būtų nuriedėjęs tiek tikrąją, tiek ir perkeltine to žodžio prasme. Atleidau. Paleidau, ir nemeluosiu, po Kelio į tuos prisiminimus žiūriu visiškai kitaip ir nieko nebekaltinu ir nebegailiu savęs. Būtent apie tai ir yra ėjimas – apie savo vidų. Ne apie tikslą, ne apie klausimus ar atsakymus. O apie savo vidų. Nes būtent pažvelgti į savo vidų gyvenant tokiame garsiame pasaulyje ir yra sunkiausia.

Apie tai kalba Lina Ever, pasakodama apie kelionę Stebuklingo kraujo keliu. Vos pasibaigus karantinui ji prikalbino dar tris moteris ir jos visos leidosi į kelią šiuo senu, kadaise labai populiariu piligrimų keliu. Kelias veda nuo netoli nuo Berlyno esančio miestelio Bötzow iki kiek daugiau nei 100 kilometrų nutolusio Bad Wilsnack. Knygoje keliaujame kartu su keturiomis gana skirtingomis moterimis ir skaitome apie jų patirtis, apie pokyčius jų bendravime, taip pat ir viduje. Apie tai, ką jos mąsto, ko tikisi, ir ką gauna nuėjusios kelią. Viskas be didesnių lūkesčių, be pompastikos, bet labai tikra ir man artima.

„Pati tikriausia prabanga turbūt yra netrokšti prabangos.“

Skaitydama graudinausi. Nuolat. Ir nors pradžioje jutau šiokį tokį nejaukumo jausmą, kai į kelią išsiruošusios keturios nepažįstamosios tikrai sunkiai „įsivažiavo“ ir atsivėrė, tačiau vos tik pokalbiams įgavus gylio, knyga ėmė atrodyti vis geresnė su kiekvienu skyriumi – jų kelio diena. Pradedant matomomis bažnytėlėmis, gamta, sutiktais žmonėmis. Ir baigiant tuo, apie ką ėmė kalbėtis, ir tuo, kaip kalbėjosi šios moterys.

„Iš tiesų klajokliai nėra itin mėgstami, nes jie visiškai laisvi, niekam nepaklūsta.“

Kai prieš porą metų skaičiau Linos knygą apie Dailininkų kelią, jaučiausi panašiai. Tačiau ši pasirodė daug stipresnė. Nors abi knygos dažnai primena mums apie tikėjimą ir dievą, man tai netrukdė. Priešingai, vėl viską leidau per save, per savo prisiminimus ir patyrimus. Juk einant piligrimų keliu bažnyčia yra tas taškas, kuriame, tikėtina, tave priims, pamaitins ir pasirūpins. Ne visais atvejais, žinoma, tačiau vėlgi – ko tikiesi, kam esi nusiteikęs, tą tikriausiai ir gausi. Ir čia merginoms sekėsi skirtingai – nuo nakvynės bažnyčioje, nepaaiškinamų garsų, iki apleistų sienų ir užkabintų spynų.

O ar kada nors esate miegoję bažnyčioje, kurios skliautai tokie aukšti, erdvė tokia plati, kad net kvapą gniaužia?… Jei ne, piligrimų kelias yra patirtis. Dvasinė, fizinė, emocinė. Kiti eina dėl religinių paskatų ir patyrimų. Treti nori išbandyti save. Ir nors einame tuo pačiu keliu, gal dėl tų pačių priežasčių, visi išsinešame kitokius save. Atrandame kažką naujo, kažką geresnio, nei būtume atkapstę prieš kelią.

„Ir tada tapo aiški piligrimystės esmė – ne relikvijos, ne bažnyčia, ne sakrali erdvė daro stebuklus, o pats juos kuri, kol iki jos ateini. Atėjęs atsistoji prieš veidrodį. Susipažįsti su savimi iš naujo. Supranti, kiek daug kelionėje su savimi padarei. Ir tai yra stebuklas.“

Ar einate, ar net jei neplanuojate daryti nieko panašaus, šioje knygoje rasite kažką artimo sau. Esu tuo tikra. O man asmeniškai tai dar viena sielos knyga. Perskaičiusi ją pasijutau geriau, paklaidžiojau prisiminimais ir galvoje tarsi atlaisvėjo vietos, nes išdulkėjo slogios ir neraminančios mintys, tarsi būčiau ėjusi kartu.

Leidyklos dovana.