AKINANTIS SNIEGAS - Ragnar Jónasson

Trileris, kuriame labai daug sniego. Kaip ir taiklus pavadinimas mums sufleruoja – sniegas tiesiog akina ir per jį nebesugebame tiesos įžiūrėti nei mes, nei ten gyvenantys ar nusikaltimus tiriantys asmenys. Islandija. Balta balta kur dairais ir visa kaustantis šaltis.

Sniego lavinos įkalintas miestelis ir visiškai šviežias oro gūsis bendruomenėje – naujas, mokslus bebaigiantis policininkas Aris. Atvykęs iš didmiesčio, nesugebėjęs atsisakyti šio darbo pasiūlymo ir palikęs mylimą merginą Aris netrukus nusivilia – miestelis iš tiesų apmiręs. Darbo čia nėra, arba jei jo nori, teks susirasti pačiam. Na ir žinoma, nebūtų kaip vystytis siužetui – šis tas galiausiai įvyksta – viename iš kiemų randama pusnuogė moteris sniego ir kraujo klane. Jos gyvybė kabo ant plauko, o policijai atsiranda veiklos.

Tai labai lėtas romanas. Ir sakyčiau, labiau ne detektyvas, o tokia dramų ir paslapčių mišrainė. Visi kažkaip įdomiai susiję, visi kažką slepia ar bent jau nutyli. Pusė veikėjų kelia įtarimus. Tarp dar kitų jaučiama nuolatinė įtampa ar net konkurencija. Skaitant sunkoka numanyti, kur čia gali būti šuo pakastas. Ir kai įprastai lėtumas knygose man netrukdo, tai čia, jei jau knyga pakrikštyta kaip detektyvas, tai aš įsivaizduoju sistemingą, tvarkingą tyrimą. Kažkokius žingsnius, etapus, kurių imasi tyrėjai tam, kad išaiškintų nusikaltimą ar nusikaltimus. To aš pasigedau. Čia, toks įspūdis, visi labiau koncentravosi į miestelio dramas ir senus konfliktus.

Ir tai, kas šiame romane man patiko: Aris ir atmosfera. Pradėkime nuo Ario – sakyčiau, retai sutinkamas detektyvas su gana aukšta morale, graužiančia sąžine; lyg ir be priklausomybių. Lyg ir nevairuoja išgėręs ir nesiduoda su kiekviena sutikta moterimi. Žavėjo mane šis personažas, vien dėl jo skaityčiau kitas dalis. O jei kalbėtume apie romano atmosferą, tai sukurta fantastiškai. Didis talentas yra taip įtaigiai sugebėti aprašyti sniegą, šaltį, kalnus ir įkalinančią klaustrofobiją, kad skaitydamas ir pats imi jaustis nejaukiai. Ir vis tik dar labiau užsimaniau ten nuvykti. Būtent dėl tų įkalinančių kalnų ir tos didybės, kuri ir masina, ir baugina vienu metu.

Leidyklos dovana.

Susitikime instagrame!